sniegopilys.lt
„Atliekant abortą pajutau akimirką, kai klykdama iš manęs išeina siela. Tada gali kramtyti lūpas iki kraujo, šauktis motinos pagalbos, bet tą akimirką nebelieka minčių, tik skausmo gumulas gerklėje. Ir jausmas – kad amžiams išsiskyriau su savo negimusiu kūdikiu“. (Moteris, kuriai buvo atliktas abortas)
Vyrui atėmė žadą iš jaudulio, pajutus mažytį, šiltą, vaikišką delniuką savo rankoje
Andrius per kvailą galvą pateko už grotų – jo automobilyje pareigūnai aptiko nemažą kiekį narkotinių medžiagų. Iki išėjimo į laisvę jam buvo likę vos pora mėnesių. Žmona Rasa atvyko į ilgalaikį pasimatymą. Gera moteris. Aštuonerius metus jo laukė. Ir besibaigiant bausmės laikui, parašė jam, kad laukiasi. Jis taip norėjo kūdikio ir labai apsidžiaugė. O širdies gilumoje meldė dievulio, kad susilauktų mergytės.
Už kalėjimo vartų Andriaus jau laukė draugai ir žmona. Jis pasivedėjo ją kiek į šalį ir viltingai paklausė:
– Na, kaip?
Moteris tik palingavo galva:
– Ne, nieko. Tiesiog vėlavo mėnesinės… O man atrodė kad…
Andrius nusiminė, bet greitai pamiršo, kadangi atlikusiam bausmę nėra svarbesnės gyvenime dienos, kaip išeiti į laisvę.
Praėjo keleri metai. Andrius lipo laiptais į savo buto penktą aukštą, kur gyveno su žmona mažyčiame bute. Jis lipo neskubėdamas ir kažką galvojo. Belipant į ketvirtą aukštą, staiga pajuto, kad kažkas įsikabino ir laikosi už jo mažojo piršto. Žiūri, ogi ta maža mergytė, panaši į angeliuką – balta it sniegas suknele greta jo tipena. Visai mažytė. Eina, nosytę rauko. Kaip ir kiti mažyliai – atsargiai stato vieną kojytę ant laiptų, po to kitą. Vyras nustebo ir paklausė:
– Kas tu?!
O ji atsako:
– Tėte, negi tu manęs nepažįsti? Juk aš tavo dukrelė.
Vyrui atėmė žadą iš jaudulio, pajutus mažytį, šiltą, vaikišką delniuką savo rankoje. Pasilenkė, įdėmiai pažiūrėjo į mergytę ir paklausė:
– Kuo tu vardu?
Mažylė pažiūrėjo į jį liūdnomis akutėmis ir atsakė:
– Aš neturiu vardo.
Bekalbant pasiekė penktą aukštą. Ir jiems sustojus prieš buto duris, vyras pasiūlė mergytei:
– Užeikim, aš tave pavaišinsiu šviežiai iškeptu, dar kvepiančiu pyragu!
Ji tik palingavo galvelę ir pasakė:
– Aš neisiu pas jus, nes jūs nenorėjote manęs. Atsikratėte manimi. Tikriausiai man neužteko vietos jūsų namuose? Apsisuko ir ėmė pamažu lipti laiptais žemyn. Vyras norėjo bėgti paskui mergytę, bet nematoma jėga tarsi būtų jį surakinusi grandinėmis… Ir pabudo išpiltas šalto prakaito.
Ryte Andrius išėjo į laiptinę ir ėmė žiūrėti į apačią. Ten, kur visai neseniai nulipo jo dukrytė. Paskui atsisėdo ant laiptų ir sėdėjo tol, kol į laiptinę išėjo jo žmona Rasa. Jis tylėjo paskendęs savo mintyse. Žmona padėjo ranką jam ant peties ir paklausė:
– Andriau, kas nutiko?
Bet jis netikėtai jos paklausė:
– Rasa, ar prieš išeinant man į laisvę, padarei abortą?
Ji kiek patylėjo ir pasakė:
– Nepyk, kad nepasakiau. Pagalvojau, ar mums reikalingas vaikas, jei ir taip vietos mažai. Kai turėsime didesnius namus, tada ir susilauksime…
Kolegos pyko ant jo, kad padeda moterims
Beveik prieš dešimtmetį Rimas su savo mergina išvyko uždarbiauti į Vokietiją. Paskui Ernesta mėnesiui grįžo į Lietuvą. Ir Rimas liko gyventi vienas: dirbo, nuobodžiavo be jos, ilgėjosi ir laukė. Per išeigines eidavo pasivaikščioti po parką, kur žaidė vaikai ir pūtė muilo burbulus. Džiūgavo ir krykštavo.
Kaip ir žadėjo, po mėnesio grįžo draugė iš Lietuvos. Buvo šiltas vasaros vakaras. Žiūrėjo jiedu, atsidarę langą į temstančio dangaus mėlynę ir sunku buvo tramdyti jausmus, šitiek laiko nesimačius. Apsikabino ir aistringai bučiavosi. Paskui švelnių pirštų kūno glamonės persikėlė į didelę ir plačią lovą. Rimas kažkodėl pagalvojo, ar teisingai apskaičiavo, kad „šiandien“ kaip tik ta diena… Paskui pasakė Ernestai, kad taip anksčiau niekada jam nebuvo ir nejautė. Paskui pažvelgęs į ją pridūrė, dabar suprantantis, kaip iš meilės gimsta vaikai. Štai tada ir įsidėmėjo jos akis. Norėjo dar kažką pasakyti Ernestai, bet žodžiai tarsi ištirpo ore.
„Mes tada buvome abu labai jauni. Daug ko nesupratome, nesigilinome ir bijojome. Praėjus mėnesiui, mano draugė įėjo į kambarį nešina nėštumo nustatymo testo juostele rankose, kuris rodė teigiamą rezultatą. Bet Ernesta pasakė, kad negimdys… Mėginau įkalbėti, prašiau, maldavau, bet viskas veltui“, – dalijosi karčiais prisiminimais Rimas.
Anot jo, po to jiedu nuvažiavo į Frankfurtą. Ten kažkoks draugų draugo pažįstamas supažindino su gydytoju-ginekologu, kuris sutiko be jokių įrašų padaryti abortą už 600 Vokietijos markių. Išsiaiškino, kad Olandijoje būtų buvę pigiau tą padaryti, bet labai toli važiuoti. Neapsimokėjo. Rimas kaip tik buvo gavęs algą, dar nespėjo ir išleisti. „Iki šiol prisimenu tuos šešis, mėlynos spalvos banknotus su labai gražios moters atvaizdu (Clara Wieck – Schumann – Vokietijos pianistė, kompozitorė, R. Schumanno žmona – red.). Prisimenu, kaip mes bijojome Frankfurto metro kontrolierių, nes važiavome be bilietų. Juk neturėjome daugiau nė cento, išskyrus tuos šešis mėlynus banknotus.
Gydytojas – ginekologas buvo jaunas vyras, su akinukais. Kol pildė kažkokius popierius, skundėsi, kad kolegos pyksta ant jo dėl to, kad padeda moterims. Bet atvykėliai tarsi jo negirdėjo. Moters buvo paprašyta atsigulti ant ginekologinės kėdės. O Rimui pasiūlė atsisėsti greta ant kėdės, kad paimtų ją už rankos ir tuo pačiu palaikytų ją. Anot Rimo, paskui daktaras įjungė kažkokį permatomą siurblį su permatoma žarna ir nerūdijančio plieno antgaliu. Prietaisas pradėjo „urgzti“.
Gydytojas, įkišęs antgalį į gimdą, ėmė sukioti ir gremžti. Rimo draugė suriko nesavu balsu ir jis pamatė, kaip per permatomą žarną ėmė slinkti rožinės spalvos, atskirtos burbuliukais, panašiai kaip kokteilio vamzdelyje, tiršta masė. Rimui ėmė svaigti galva, temti akyse ir „filmas“ nutrūko – jis nualpo ir nukrito nuo kėdės…
Praėjus kelioms dienoms, vyras sapnavo gal penkerių metų mergytę. Tiksliau, jos dideles mėlynas akis, kurios žiūrėjo į jį su didžiule meile ir su gailesčiu, bet aplink daugiau nieko nebuvo. Rimas neslėpė, kad praėjus kiek laiko, jis dar kartą sapnavo tą patį sapną. Bet po to ta mergytė iš sapno daugiau pas jį niekada nebeatėjo.
Nuotr. smehushka.ru
perskaičiau ir verkiau