sniegopilys.lt
Mokslininkai tvirtina, kad močiutėms pradėjus auginti ir rūpintis anūkais, jie ėmė ne tik rečiau mirti, jų dėka, žmonės, kaip rūšis, pradėjo gyventi ilgiau. Tačiau ne visos močiutės daro teigiamą poveikį vaikaičių sveikatai. Kitų močiučių įtaka yra nereikšminga ir netgi neigiama.
Tose šeimose, kuriose močiutė prižiūrėjo anūkus, jų gyvenimo trukmė padidėjo beveik trečdaliu
Praėjusių metų viduryje dvi nepriklausomos mokslininkų grupės Suomijoje ir Kanadoje dirbo labai panašiai – jos norėjo paneigti arba patvirtinti vadinamąją močiutės fenomeną, kad vyresnio amžiaus moterų globojami vaikai būna tvirtesni, užgrūdinto charakterio, sveikesni ir lengviau įveikia gyvenimo sunkumus. Svarbiausia, ilgiau gyvena.
Pirmoji Turku universiteto mokslininkų komanda analizavo 1731–1895 metų gimimo ir mirtingumo įrašus Suomijos bažnyčios knygose. Mokslininkai surinko informacija apie 5815 anūkus ir jų močiutes. Kanados biologai ir antropologai dirbo su Kvebeko gyventojų istorijos registro informacija. Jų žinioje buvo Prancūzijos imigrantų įrašai nuo 1608 iki 1799 metų imtinai ir paaiškėjo, kad per tuos metus buvo 3382 močiutės ir 56,767 anūkai.
Išvados buvo labai panašios: tose šeimose, kuriose buvo močiutė, 2–5 metų vaikų išgyvenimo tikimybė padidėjo beveik trečdaliu. Įdomu tai, kad ši taisyklė suveikė tik tada, kai močiutė buvo iš motinos pusės. Tuo tarpu tėvo motina, gyvenanti kartu su jaunąja šeima, paprastai neturėjo įtakos anūkų sveikatai. Be to, daugiau kaip 75 metų tėvo motina turėjo įtakos anūkų išlikimo sumažėjimui 37,1 proc.
Be to, Kanados antropologai nustatė, kad močiutė gali paveikti ne tik palikuonių sveikatą, bet ir skaičių. Močiutės, kurios buvo gyvos dukteriai susilaukus pirmagimio, vidutiniškai turėjo dar du vaikus daugiau, nei tos, kurių motinos jau buvo mirusios.
Banginių „močiutės“ dažniau rūpinasi savo sūnumis ir anūkais nei dukterimis ir anūkėmis
Negana to, mokslininkai pasitelkė banginius, kurie padėjo išsiaiškinti, kodėl mums reikia senelių.
Stebint banginių elgesį, tyrėjams pavyko atskleisti galimą močiučių gyvavimo evoliucinę priežastį, kodėl reikalingos močiutės. Buvo nustatyta, kad vyresnės banginių patelės tarnauja jauniems ir moko juos susirasti maistą atvirame vandenyne.
Per tyrimą taip pat išsiaiškinta, kad močiutės svarbumas ir reikalingumas sumažėja, priklausomai nuo atstumo. Šeimos, kurios gyveno 25 kilometrus nuo močiutės namų, buvo 0,14 mažiau vaikų ir išgyveno 0,12 vaikų mažiau nei tose, kur močiutė buvo šalia. O jei močiutė gyveno 325 kilometrų nuo savo dukters namų, tada tokiose šeimose jau buvo 1,75 mažiau vaikų, o ilgesnio gyvenimo tikimybės sumažėjo beveik pusantro karto.
Sprendžiant pagal amerikiečių ir britų biologų atliktą darbą – ne tik žmonės kreipiasi į močiutes pagalbos. Devynerius metus trukę stebėjimai dėl banginių populiacijos, esančios prie Šiaurės Amerikos krantų, parodė, kad patelės, besibaigiant reprodukciniam amžiui, tampa lyderėmis bandoje ir padeda jai išgyventi.
Vyresnio amžiaus banginiai atlieka savotiškos ekologinės enciklopedijos vaidmenį. Jie padeda mažiau patyrusiems bandos nariams susirasti grobį bei moko medžiojimo įgūdžių. Įdomu tai, kad banginių „močiutės“ dažniau rūpinasi savo sūnumis ir anūkais nei dukterimis ir anūkėmis. Okeanologai tai aiškina paprastai: stipriosios lyties atstovai turi didesnę galimybę perduoti genus palikuonims, nei moterys.
Ekseterio universiteto mokslininkų teigimu, ir žmonės galėjo panašiai turėti močiučių. Vadinasi, moterų menopauzė yra senas evoliucinis reiškinys. Liverpulio universiteto mokslininkai teigia, kad nors šis reiškinys atsirado atsitiktinai žmonių grupėse, menopauzė įsitvirtino populiacijoje padedant filopatijai – sūnų ir anūkų tendencijai gyventi netoliese arba kartu su motina ar močiute. Tokiu būdu pirmieji perkėlė ant moterų pečių dalį rūpesčių dėl palikuonių.
Tai patvirtina ir paleontologiniai duomenys, išanalizavus dantų ir kaulų struktūras. Paaiškėjo, kad patinai daugiausiai buvo namisėdos, o patelės priešingai – dažnai migravo, gyvendamos ir mirdamos toli nuo savo gimimo vietos.
Santuoka – uošvės idėja: šimtui vaisingų moterų tenka 156 vyrai
Tačiau Amerikos antropologai nesutinka su britų kolegomis. Jie mano, kad močiutės pirmiausia linkusios rūpintis savo dukterų vaikais. Kartu su matematinės biologijos ir kompiuterinio modeliavimo specialistais tyrėjai įrodė, kad tam tikru momentu aplinkos sąlygos prisidėjo prie moterų gyvenimo trukmės pailgėjimo. Taip atsirado menopauzės fenomenas. Tuo pačiu ir močiutės, kurios pradėjo rūpintis savo dukterų atžalomis, o tai suteikė galimybę dukterims pagimdyti daugiau vaikų. Dėl šios priežasties dominuoja ilgai gyvenančių moterų genotipas visose žmonių grupėse.
Tačiau tai turėjo ir priešingą poveikį. Dėl močiučių įtakos mūsų protėvių bendruomenėse, pradėjo mažėti reprodukcinio amžiaus moterų dalis, o tai privertė vyrus kovoti dėl jų.
Jutos universiteto mokslininkai atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad žmonių populiacijose, kuriose buvo nedaug vyresnio amžiaus moterų, 77 vyrams teko 100 dailiosios lyties atstovių, pasiruošusių susilaukti vaikų. Ir tai atitinka lyčių santykį daugumos gyvūnų rūšių populiacijose. Tačiau po to, kai žmonių grupėse įsitvirtino moterų ilgaamžiškumas, gerokai sumažėjo vaisingų ir pasiruošusių gimdyti moterų.
Praėjus 30 tūkstančių metų po močiučių, kaip dar vieno šeimos nario atsiradimo, šimtui vaisingų moterų tenka 156 vyrai.
Dėl to tarp stipriosios lyties atstovų atsirado didelė konkurencija užkariaujant moterų dėmesį. Vyrams teko ne tik išsikovoti moterį, bet ir nuolat ją saugoti nuo kitų genčių užpuolimo, kartais aukojant medžioklę ir apskritai visos bendruomenės išlikimą. Todėl evoliucijos metu pranašumą įgijo tos bendruomenės, kuriose atsirado ilgalaikiai monogaminiai santykiai. O dailiosios lyties atstovės saugojo ištikimybę savo išrinktiesiems, kuriems nebereikėjo suktis galvos dėl jų išsaugojimo. Taigi, močiučių dėka ir pradėjo formuotis santuokos institucija.
parengta pagal scientificamerican.com
