Sveiku protu nesuvokiama Colemanų šeimos tragedija: žudikas įvykdė savo baisius grasinimus

Ilinojaus valstija, Vaterlo miestas, 2007 metai. Chrisas susipažino su būsima žmona kai tarnavo jūrų pėstininkų dalinyje. Ji taip pat ten atliko karinę tarnybą. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Sheri pasakojo draugėms, kad vos pamačiusi Chrisą iš karto supratusi, kad tai tas vyras, su kuriuo ji norėtų praleisti visą gyvenimą. Jie susitikinėjo vos kelis mėnesius, kai moteris suprato, kad laukiasi pirmagimio. Būdami religingi krikščionys, pora nusprendė susituokti iki sūnaus gimimo.

 

Vaikai nekantraudami kiekvieną kartą laukdavo grįžtančio tėvelio

„Chrisas paskambino man ir pasakė: „Tėte, noriu, kad tu žinotum pirmas – aš vedžiau, – dabar pasakoja Ronaldas Colemanas. – Po to pridūrė, kad ji laukiasi.  Gal ir paskubėjo su intymumu, bet skubėjo viską ištaisyti“.

Gana greitai pora susilaukė ir kito sūnaus Gavino. Sheri buvo labai rūpestinga mama. Jai vaikai buvo viso gyvenimo prasmė. Jei kas nors tik pamėgindavo nuskriausti jos sūnelius, ji akimirksniu tapdavo loke, ginanti savo vaikus. Chrisas irgi buvo labai geras tėvas. Draugiška šeima. Visada kartu iškylaudavo ir žaisdavo su vaikais.

Gyveno Vaterlo miestelyje, prestižiniame rajone. Tai galėjo padaryti, kai Chrisas gavo naują ir labai gerai apmokamą darbą, Jis dirbo žinomos religinės organizacijos vadovės Joyce Meyer asmens sargybiniu. Religinio žodžio skleidėjos kasmetinis milijardinis pelnas  kėlė daugelio pavydą ir pasipiktinimą. Bet religiniai fanatikai aklai tikėjo ja. Chriso darbas taip pat buvo stebėti gaunamus grasinančius laiškus elektroniniu paštu. Vyrui mokėjo daugiau kaip 100 tūkst. JAV dolerių atlygį per metus, todėl tikrai buvo dėl ko stengtis. Joyce Meyer būstinė buvo San Luise, bet ji dažnai važinėjo po pasaulį su savo lekcijomis. Chrisas visur ją lydėjo. Jo buvo įtemptas darbo grafikas, todėl dažnai būdavo toli nuo namų.

Vaikai kartais klausdavo mamos, kodėl tėvelio taip dažnai nėra namuose, bet Sheri nežinodavo ką jiems atsakyti. Šeimos galva praleisdavo komandiruotėse per metus apie 260 dienų, todėl žmona išgyveno dėl to, o vaikai nekantraudami kiekvieną kartą laukdavo grįžtančio tėvelio. Jie net pasidarė kalendorių, kurį pakabino ant šaldytuvo ir žymėjo dienas, kiek liko iki tėčio sugrįžimo.  Ir negalėdavo sulaukti. Sūnūs tiesiog dievino savo tėvą. Aišku, žmona norėjo matyti vyrą namuose gerokai dažniau.

• Kur šį kartą išsiruošei? – paklausė žmona dėdama vyro daiktus į lagaminą.
• Į Floridą.
• Ar ilgam?
• Gal porai savaičių.

Jei ir kildavo nesutarimų toje šeimoje, tai tik dėl Chriso ilgų ir nesibaigiančių komandiruočių.

Sheri paprasčiausiai pavargo būti ne tik motina, bet ir už tėvą, pavargo visus namų rūpesčius vilkti ant savo pečių. Moteris nežinojo ką daryti. Ir imdavo verkti nei iš šio, nei iš to. Vaikai pribėgdavo, prisiglausdavo, apkabindavo ir ramindavo: „Mamyte, neverk. Tėtė greitai grįš“.

2008 metų spalio mėnesį Chrisas išvyko į Tambo miestą Floridos valstijoje. Ten Sheri augo ir lankė mokyklą. Todėl parašė laišką savo mokyklos draugei Tarai ir pranešė, kad atvyksta vyras į komandiruotę. Ir paprašė buvusios bendramokslės susitikti su Chrisu ir pabendrauti, kad jis nesijaustų vienišas.  Sheri daug metų draugavo su Tara. Todėl kai Sheri šeima atostogaudavo Floridoje, visada leisdavo laiką su Taros šeima.

Grįžęs iš Floridos, Chrisas dvi savaites planavo praleisti namuose. Bet jo planams nebuvo lemta išsipildyti.

2008 metai. Lapkričio 14 diena. Penktadienis. Kaip įprasta, Chrisas patikrino elektroninį paštą, bet  vienas laiškas skyrėsi nuo kitų. Jo tekstas buvo trumpas ir aiškus: „Chriso šeimyna turi mirti, jei jis ir toliau dirbs su Meyer. Jo žmona ir vaikai bus nužudyti“. Kitą dieną vyras sulaukė ir dar labiau bauginantį laišką: „Tegul Joyce Meyer man grąžina pinigus arba aš užmušiu Chriso žmoną ir vaikus“. Laiško autorius žinojo, kad Chrisas dažnai važinėja į komandiruotes, nes įspėjo galintis užpulti tuo metu, kai jo nebus namuose. Vyrui teko apie gautus grasinimus pasakyti žmonai.

• Kas yra Chrisai? Ko toks nuliūdęs?
• Mūsų organizacija gauna grasinančius laiškus.
• Juk ir anksčiau gaudavot juos.
• Bet šį kartą laiške minimi aš , tu ir mūsų berniukai.
• Ką?
• Kažkas rašo, jei neprasibraus iki Joyce, tai pasieks mus.

 

Grįžęs iš komandiruotės Chrisas įrengė ties įėjimu į namą stebėjimo kamerą

Pirmadienį su laiškų kopijomis Chrisas nuėjo į vietos policijos nuovadą ir paprašė atidžiau stebėti rajoną, kuriame gyvena jo šeima. Pasakė, kad dažnai važinėja į komandiruotes ir nebūna namuose. Policijos šerifas skyrė papildomą patruliuojančią policijos automobilį  jo gatvėje. Net ir matydama pro savo namo langą dažnai pravažiuojančią patrulinę policininkų automobilį, Sheri buvo neramu dėl vaikų ir savo gyvybės. Moteris net paprašė vienos savo draugės pagyventi kartu, kol vyras išvykęs, nes ji jaučiasi labai nesaugi. Ir  pademonstravo draugei pistoletą, kurį laikė savo miegamajame.

• Žiūrėk, kaip reikia laikyti pistoletą. Neleisiu niekam net prisiartinti prie mano namų.

Moteris stovėjo tokia poza, tarsi būtų pasiruošusi į kažką šauti.

• Štai ką tau reikia padaryti, jei kas nors prasibrautų į namus, kai manęs nebus.

Ir ištiesė pistoletą draugei. Nors ir nenoriai, bet ji vis dėlto paėmė pistoletą ir mokėsi, kaip reikia nusitaikyti ir šauti.

• Mes turime būti pasiruošusios, – pasakė Sheri žvelgdama į draugę.

Po kiek laiko paaiškės, kad Sheri ne be reikalo jaudinosi ir nerimavo.

Virtualūs grasinimai elektroniniame pašte perėjo prie namų stovinčios pašto dėžės. Praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams nuo pirmųjų grasinimų, kažkas įmetė laišką ir į jų pašto dėžutę. Pirmasis pastebėjo Chrisas. Išeina, kad grasintojas žino, kur gyvena Colemanai, o tai jau labai rimta.

• Kas jame rašoma? – paklausė Sheri.
• Nieko, – atsakė vyras.
• Iš tavo veido to nepasakytum
• Čia rašoma: „ Atsižadėk Dievo viešai, antraip, tavo šeimai dienos suskaičiuotos. Jie bus nužudyti kai miegos“.

Nors Sheri ir stengėsi tvardytis, bet ji buvo išmušta iš pusiausvyros. Kai laiškai atkeliauja į namus, tai tas jau veržiasi į jų privačią erdvę. Bijodami, kad gali būti sekami, Chrisas pareikalavo uždengti tamsiomis užuolaidomis langus iš gatvės pusės. Nes ir laiške taip buvo parašyta: „Mes seksime jus iš gatvės“.

Šis laiškas pasiekė ir policijos pareigūnus. Jie suprato, kad tai ne pokštas ir kad jo grasinimai yra visai realūs

Nepaisant grasinimų, Chrisas nusprendžia vykti su Joyce Meyer į Havajus.

Bet šį kartą Sheri nebeištvėrė:

• Tegul važiuoja į Havajus kas nors kitas. Man nusibodo tos tavo komandiruotės.
• Sheri, liaukis. Tu juk žinai, kad aš turiu važiuoti. Juk aš esu saugumo skyriaus vadovas. Kas bus, jei kas nors atsitiks su Joyce?
• O mūsų šeimos saugumas tau nerūpi? Kažkoks psichopatas grasina užmušti mus miegančius.
• Jei aš nevažiuosiu, prarasiu darbą. Neteksime šio namo. Pasistenk suprasti, – pabučiavo žmoną ir išėjo.

Bet Sheri ne juokais baiminosi. Juk namuose nuolat nėra žmogaus, kuris turi apginti ją ir vaikus. Iš tikrųjų ji viena augino ir prižiūrėjo juos.

Grįžęs iš komandiruotės Chrisas įrengė ties įėjimu į namą stebėjimo kamerą. Jis norėjo pamatyti, kas įmeta tuos laiškus į pašto dėžę. Kameros vaizdas buvo fiksuojamas rūsyje pastatytame įrenginyje ir tuo pačiu įrašomas.

Bet grasinimai netikėtai liovėsi. Ir kurį laiką Colemanų šeimoje tvyrojo ramybė. Chrisas vėl su vaikais vaikėsi kamuolį po kiemą.

 

Kaimynas pasiėmė viską, kas reikalinga policijos pareigūnui vykstant į įvykio vietą

2009 metais balandžio mėnesį Sheri parašė vienam savo draugui, kad jau viskas pagerėjo ir kad jos santykiai su vyru taip pat susitvarkė. „Aš bet kokia kaina išsaugosiu savo šeimą ir savo santuoką“, – rašė ji.

Bet idilija truko neilgai.

Chrisas išėmė iš pašto dėžės voką ir atplėšęs jį perskaitė: „Paskutinis įspėjimas. Tavęs laukia košmaras“. Laišką perdavė žmonai.

• O, Dieve, tik ne tai, – sudejavo ji.

Chrisas nuskubėjo patikrinti praeitos nakties stebėjimo kameros vaizdus. Jame buvo užfiksuotas vyriškas siluetas ir kaip jis įmeta voką į pašto dėžę. Bet  vien iš šio silueto nustatyti tapatybės nepavyko.

Grasinimai peržengė bet kokias ribas ir privertė policiją imtis veiksmų. Pareigūnas pasibeldė į artimiausio Colemanų kaimyno duris. Paaiškėjo, kad jis kaimyniniame miestelyje dirbantis policijos pareigūnas. Atvykęs policininkas papasakojo, kad Colemanai gauna grasinančius laiškus.

Policininkui išvykus, kaimynas pats paskambino Chrisui mobiliuoju telefonu ir pasakė, kad dirba policijoje ir jei ko prireiktų jam ar jo artimiesiems, tegul skambina jam bet kuriuo paros metu. Kadangi gyvena greta, tai galės greičiau reaguoti, kol atvyks policijos ekipažas. Chrisas padėkojo ir tuo viskas baigėsi. Kaimynas taip pat įsirengė stebėjimo kamerą taip, kad būtų matyti Colemanų namas ir įvažiavimas į jį iš gatvės pusės. Kelias savaites kaimyno kamera fiksavo kasdienius Colemanų šeimos šiokiadienius, kaip jis mėto kamuolį su vaikais.

2009 metai.  Saulėta gegužės penktoji. 5.54 val. Chrisas išvyko su mašina į sporto salę. Praėjus gal valandai, vyras paskambino į namus, norėdamas įsitikinti, kad vaikai jau atsikėlė ir nevėluos į mokyklą. Bet telefono ragelio niekas nekėlė. Dar kartą paskambino ir automatinis atsakovas įrašė jo žodžius: „Sheri, perskambink man“. Sunerimęs, kad žmona taip ir neskambina, 6.43val. Chrisas paskambino tam pačiam kaimynui, policijos pareigūnui, detektyvui Justinui Barlowui ir pasakė, kad anksti ryte išvyko pasportuoti į sporto salę. Dabar jis yra maždaug keliolika kilometrų nuo namų. Taip pat pasakė, kad kelis kartus skambino žmonai norėdamas įsitikinti, kad šeima jau atsikėlė, bet niekas neatsako. Ir vyras paprašė kaimyno, kad šis nueitų pažiūrėti, ar viskas tvarkoje. Kaimynas pažadėjo tuojau pat tai padaryti.

Pakalbėjęs su Chrisu, kaimynas pasiėmė viską, kas reikalinga policijos pareigūnui vykstant į įvykio vietą: ginklą, prožektorių, antrankius, raciją.  Paskambino į policiją ir paprašė, kad atsiųstų patrulinę mašiną. Kaimynas tikėjosi, kad nuėjęs ir paskambinęs į duris, Sheri jas atidarys. Ir paaiškės, kad be reikalo buvo nerimauta. Justinas Barlowas paskambino į duris, po to pabeldė, pažiūrėjo per langą, bet nieko nepamatė. Šviesa nedegė, nebuvo jokio judesio, tarsi namuose nieko nebūtų. Tuo metu privažiavo ir patrulinė mašina. Pareigūnas išgirdęs, kad niekas neatidaro durų, pasakė nueisiąs patikrinti vidines duris iš kiemo pusės. Jis apėjo namą ir pamatė išlaužtas duris. Racija susisiekė su Chriso kaimynu, stovėjusio prie namo durų iš gatvės pusės. Iškvietė pastiprinimą.

Policininkai, įėję į namo vidų, pirmiausiai pradėjo nuo rūsio. Ten pamatė atjungtus laidus. Kažkas išnešė visus stebėjimo kameros įrašus.

Policininkai, lipdami laiptais iš rūsio į pirmąjį aukštą, pajuto aitrų aerozolio dažų kvapą. Ant sienos buvo išpurkšta didelėmis raudonomis raidėmis: „Kale, štai tau bausmė“. Policininkai pagalvojo, kad pats šėtonas iš jų tyčiojasi.

Praėjus 13 minučių grįžo Chrisas iš sporto salės. Policininkas sutiko jį beįeinantį ir paprašė, kad palauktų už durų. Norėjo, kad jis nesuprastų, kas įvyko namuose. Vyras nesiveržė įeiti, neuždavinėjo klausimų, tiesiog atsisėdo ant laiptų. Policininkai nežinojo, kur vaikai ir ar yra svetimas žmogus namuose. Pareigūnai nuėjo apžiūrinėti kambarius. Prie laiptų sienos, vedančios į kambarius, taip pat buvo parašyti „linkėjimai“. Kažkuris policininkų įėjo į vyresniojo sūnaus, 11 metų Garetto kambarį. Kai pareigūnas jį pamatė, pagalvojo, kad miega. Iš tikrųjų jis buvo šaltas kaip ledas, o kūnas jau sustingęs. Ant berniuko kaklo buvo matyti smaugimo žymės. Policininkas galvojo, kad tai baisus sapnas. Jis negalėjo suvokti, kaip buvo galima nužudyti nekaltą vaiką. Bet tuo baisumai dar nesibaigė. Kitas policininkas patikrino Colemanų jaunėlio sūnaus Gavino kambarį. Žymės ant kaklo liudijo, kad jis taip pat buvo pasmaugtas. Žudikas paliko ant vaiko antklodės nepadorų užrašą,  irgi parašytą dažų aerozoliu. Galų gale policininkai įžengė į šeimininkų miegamąjį. Sheri gulėjo lovoje ant pilvo. Ji buvo apsinuoginusi, plaukai krito ant veido. Jos kūnas ir galūnės buvo taip pat labai šaltos. Mėlynės ir įbrėžimai ant kūno liudijo, kad moteris priešinosi žudikui.

Policininkai išgirdo, kaip įėjo į namus Chrisas Colemanas.

• Kur jūs? Kas nutiko?

Policininkai suko galvas, kaip pasakyti vyrui, kad jo žmona ir vaikai nužudyti.

• Kur mano žmona, vaikai? – pirmas paklausė Chrisas
• Jų nebėra
• Ką tai reiškia?

Policininkai švelniai paėmė Chrisą už parankių ir išvedė į lauką. Vyras atsigulė ant žolės, susisuko į kamuolį ir pradėjo raudoti balsu.

Tyrėjai stengėsi pabrėžti informaciją apie nužudytuosius

Kone kūkčiodamas Chrisas paskambino savo tėvui ir pasakė, kad su Sheri ir berniukais atsitiko didžiulė nelaimė.

• Chrisą ištiko šokas. Didžiulis šokas. Jis net nepajėgė suvokti, kas atsitiko, – dabar pasakoja jo tėvas.

Po visą Vaterlo miestelį akimirksniu pasklido žinia, kad nužudyti trys šeimos nariai. Chrisą išsivežė į policijos nuovadą, bijodami palikti jį vieną su didžiule jį užgriuvusia tragedija. Tyrėjai stengėsi iš jo bent kažką sužinoti, norėdami nutverti siūlo galą.

Policininkai ėmė klausinėti vyrą, kas galėjo nutikti su jo šeima, ką jis veikė tą naktį.

• Šią naktį jį užmigo mano glėbyje, – pasakė Chrisas.

Kalbėdami su vyru, tyrėjai stengėsi pabrėžti informaciją apie nužudytuosius. Chrisas sakė, kad jo santuoka buvo sėkminga, nors 2008 metais jų santykius ir buvo ištikusi krizė. Tyrėjai paklausė vyro, ar jis kada nors buvo neištikimas savo žmonai.

• Ar turėjote intymių santykių dar su kuo nors be žmonos?
• Ne, – atsakė jis. O po to netikėtai pridūrė:
• Paskutiniu metu daug bendravau su Tara iš Floridos.
• Kas ji jums?
• Mes tiesiog draugai. Tiesiog pasikalbame ir tiek.

Nors Colemanas ir neigė turėjęs nesantuokinių ryšių, bet tuo pačiu prisipažino, kad daug bendravo su Tara, žmonos mokyklos laikų drauge ir su kuria Sheri supažindino atostogaujant Floridoje.

Tada pareigūnai paklausė jo, ar darė ką nors, kas galėjo labai nepatikti žmonai?

• Tiesiog kalbėjomės apie viską…, – mįslingai atsakė vyras.

Netikėtai Chrisas prisipažino, kad kalbėjo su Tara apie intymias kūno vietas. Apsikeitė fotografijomis, vaizdo įrašais, bet ties tuo viskas ir baigėsi.

Norėdami išsiaiškinti jo ryšius, tyrėjai nusprendė pabendrauti su Tara. Kai pareigūnai apklausė moterį, ji prisipažino, kad  turėjo intymių ryšių su Chrisu Colemanu. Jie buvo meilužiai nuo 2008 metų lapkričio mėnesio. Bet būtent tuo metu vyras ir sulaukė pirmųjų grasinančių žinučių nužudyti jo šeimą. Tara paklausė pareigūnų, ar jai reikia advokato? Policininkai sukluso: kam uždavinėti tokiu klausimus, jei nieko blogo nepadarė. Po to ir Chrisas nebeslėpė, kad buvo užmezgęs meilės romaną su Tara. Tada ji ir Chrisas nusipirko juodos spalvos žiedus ir nešiojo juos kaip sužadėtiniai. Bet meilės romanas nutrūko. Anot Chriso, bet Tara nė už ką nenorėjo jo paleisti ir reikalavo, kad jis paliktų Sheri. Kai pareigūnai bendravo su Tara, pamatė ant jos piršto juodos spalvos žiedą. Moteris tikėjosi, kad mylimasis išsiskirs su žmona ir Tara su juo ilgai laimingai gyvens. Netikėtai Tara tapo tyrėjus labiausiai dominantis žmogus. Reikėjo išsiaiškinti, kur ji buvo pareigūnus dominančiu laiku. Tuo pačiu paleido Chrisą.

Buvo sudaryta 25 patyrusių tyrėjų grupė šiam nusikaltimui išaiškinti. Pareigūnai dirbo 15 dienų be išeiginių, po 18-20 valandų per parą. Į tyrimo grupę taip pat buvo įtraukti įvairių sričių specialistai.

Bet netrukus nuo pirmos įtariamosios buvo pašalinti visi įtarimai. Pareigūnai išsiaiškino, kad ji niekada nebuvo Ilinojuje. Kaip ir sakė, ji tuo metu buvo Floridoje. Be to viena grupė buvo sudaryta norint išsiaiškinti grasinančių laiškų kilmę. Jie patikrino laiškus gautus iš Floridos, iš Arizonos ir kitų valstijų. Tie, kurie siuntė laiškus organizacijos vadovės adresu, paaiškėjo, kad negalėjo to padaryti – nužudyti moterį ir du jos vaikus.

Tiesa, vienas elektroninis adresas nuvedė tyrėjus į aklavietę, bet IT kriminalistai sugebėjo nustatyti tikslią datą ir laiką, iš kur buvo siųstas pirmas grasinantis laiškas. Paaiškėjo, kad jis buvo išsiųstas iš … Chriso Colemano kompiuterio. Tai yra juos parašė pats Chrisas. Pareigūnų rankose atsidūrė vienas svarbiausių įkalčių.

Bet prieš pateikiant vyrui kaltinimus, tyrėjai norėjo pasirūpinti dar vienu įkalčiu. Grafologai, palyginę užrašus ant sienų ir Chriso rašyseną, priėjo išvadą, kad rašysena sutampa.

Atlikti palaikų skrodimai, taip pat liudijo prieš Chrisą. Svarbu buvo išsiaiškinti mirties laiką. Paaiškėjo, kad namiškiai buvo nužudyti apie 3 val. nakties. O apie 6 val. ryto Chrisas išvažiavo į sporto klubą.

Praėjus dviem savaitėms Chrisas buvo suimtas, pateikus jam kaltinimą dėl trigubos žmogžudystės. Kai įtariamasis buvo sodinamas į policijos mašiną, subėgo kone visa gatvė. Moterys šaukė: „Chrisas žudikas, Chrisas vaikžudys“.

Galima tik spėlioti, ką tuo metu jautė jo žmona. Nes, anot kriminalistų, norint pasmaugti žmogų reikia 5-7 minučių. Ir mirtis neįvyksta akimirksniu. Įsivaizduokite, kad tą patį jis turėjo padaryti tris kartus. Tyrėjai spėliojo, kas galėjo pastūmėti Colemaną išžudyti savo šeimą. Viena versijų, kad Sheri sužinojo apie sutuoktinio ir geriausios savo draugės meilės romaną.

Sužinojusi, kad vyras jai neištikimas, Sheri papasakojo savo draugei, kurią mokė šaudyti.

• Nori pamatyti, kaip atrodo mano vyro meilužė?
• Ar tu esi tikra?
• Aš perskaičiau jos atsiųstą SMS, peržiūrėjau jos paskyrą socialiniuose tinkluose.

Draugei sėdint greta,  Sheri susirado Taros puslapį feisbuke, pasuko ekraną į draugės pusę ir parodė savo vyro meilužės nuotrauką.

• O juk buvome geriausios draugės. Kokia likimo ironija. Juk aš juos ir supažindinau, – pasakė Sheri.

O po to Sheri netikėtai pratrūko:

• Paskambinkime jam dabar, pažiūrėsim, ką jis pasakys. Juk jis nori būti namuose, pasimatyti su sūnumis.

Sheri taip mylėjo Chrisą, kad norėjo būti su juo, kol mirtis išskirs. Sunku net įsivaizduoti tokią moters ištikimybę ir atsidavimą. Ir ji buvo pasirengusi atleisti Chrisui viską. Vyras suprato, kad Sheri nesiskirs su juo. O jei Chriso darbdavė būtų sužinojusi apie neištikimybę, jam tai būtų kainavę labai gerai apmokamas darbas. Taip pat rizikavo prarasti ir Tarą.

Pareigūnai negali suvokti, kad vaikai buvo žudomi lovose, kai saldžiai miegojo.

Praėjus dviem metams po žmogžudystės Chrisas Colemanas buvo pripažintas kaltas pagal visus tris nusikaltimo punktus. Jis buvo nuteistas iki gyvos galvos be teisės kada nors išeiti anksčiau laiko į laisvę.

Stop kadrai: Chrisas su meiluže Tara