sniegopilys.lt
„Pabudau intensyviosios terapijos skyriuje, maniau, kad turiu kojas, galiu atsistoti, paliečiau jas, bet pajutau, kad jų nėra“ – pradeda pasakojimą Irekas Zaripovas, kuris būdamas 17 metų, prarado abi kojas. Sunkvežimis jį tempė 40 metrų, vyras laikėsi iš paskutiniųjų, kad nepalįstų po ratais.
O dabar Irekas keturiskart žiemos parolimpinių žaidynių čempionas, dviejų vaikų tėvas.
Laikėsi įsitvėręs motociklo, kad nepalystų po sunkvežimio ratais
Nuo 12 metų Irekas svajojo apie motociklą, bet nesitikėjo, kad pavyks kada nors jį nusipirkti. Bet būdamas 14 metų, tėvų dėka, jis tapo visiškai naujo „Voschod“ motociklo savininku. Tiesa, norint sėsti prie vairo, reikėjo sulaukti 16 metų.
„Pojūčiai, kai pradėjau vairuoti, buvo neapsakomi, – prisimena Irekas. – Iš karto atsirado naujų draugų, žmonių, kurie taip pat mėgsta motociklus“.
Anot pašnekovo, planavo, kad automobiliai taps jo profesija, todėl baigęs devynias klases, toliau tęsė mokslus profesinėje mokykloje, kur rengėsi įgyti automobilių mechaniko specialybės. Vaikinas mokėsi puikiai.
O 2000 metais septyniolikmetis Irekas, kuris po šešių mėnesių turėjo išeiti tarnauti į armiją, važiavo greitkeliu, bandė aplenkti sunkvežimį „MAZ“, bet vairuotojas jo nepamatė veidrodėlyje ir įvyko susidūrimas. Jaunuolis kartu su motociklu palindo po sunkiasvore, kelių tonų mašina.
„ Sunkvežimio vairuotojas ne iškart suprato, kas nutiko, jis tempė mane beveik keturiasdešimt metrų. Aš iki paskutinio laikiausi įsitvėręs motociklo, kad nepalystų po sunkvežimio ratais. Bet nebeturėjau pakankamai jėgų, rankos nusilpo ir kritau po priekiniu ratu. Vairuotojas, išgirdęs triukšmą, sustojo“, – pasakoja vyras.
Irekui pasisekė, kad tuo metu ugniagesiai važiavo pro šalį: jie suteikė nukentėjusiajam pirmąją pagalbą ir nuvežė jį į ligoninę. Tiesa, jau be kojos, kuri liko po sunkiasvorės mašinos ratais.
Gydytojai mėgino išgelbėti antrąją ir ruošėsi lėktuvu išgabenti Ireką į Ufą, bet netrukus suprato: tam nėra laiko: nukentėjęs žmogus buvo praradęs apie 3,5 litro kraujo, jo būklė kritinė.
„Po trijų dienų prabudau intensyviosios terapijos srityje. Maniau, kad turiu kojas, galiu atsistoti, paliesti, bet netrukus supratau, kad tos vietos tuščios. Vairuotojas, beje, net neatvyko, neatsiprašė. Dėl to tėvai pateikė ieškinį vairuotojui ir organizacijai, kuriai priklausė sunkvežimis. Kaip tik jie nebandė išsisukti. Sakė, kad aš buvau neblaivus, tačiau po avarijos iš manęs buvo paimta daugybė tyrimų ir įrodyti, kad jie meluoja, buvo nesunku, nors ir nusipirko liudininkų. Bet galų gale, praėjus penkeriems bylinėjimosi metams, tėvai laimėjo, o vairuotojas ir organizacija buvo pripažinti kaltais“, – dalijasi Irekas karčiais prisiminimais.
Vyras suprato, kad likusį savo gyvenimą jis bus prikaustytas prie neįgaliojo vežimėlio. Kartą važiuodamas vežimėliu laiptais nukrito, po to kažkaip sugebėjo įlipti, pavažiavo kiek ir vėl iškrito. Ir taip buvo ne kartą ir ne du.
„Tada uždaviau Dievui klausimą: „Kodėl likau, ko man čia reikia?“. Po kiek laiko, be abejo, atėjo supratimas, kad jei Aukščiausiasis paliko mane, tai reikia gyventi toliau“, – sako vyras.
Avarija įvyko vasarą, o į namus jis grįžo tik Naujųjų metų išvakarėse.
„Pasaulis visiškai pasikeitė. Kai išvykau iš namų, žolė buvo žalia, o kai grįžau – visur buvo sniegas. Aš turėjau mokytis visko iš naujo – judėti po namus, pasirūpinti savimi“, – teigė Irekas. Anot jo, tėvai pakeitė butą – šeima persikraustė iš penkto aukšto į trečią. Bet ir tada vaikinas labai retai išeidavo į gatvę, nors ir bandė. Bet apskritai jis gyveno kaip augalas – tik valgė ir miegojo.
Irekui prireikė dvejų metų, kol susitaikė su esama situacija ir su savimi. Jis pradėjo galvoti, ką daryti toliau, norėdamas palaikyti save. Vaikinas nenorėjo būti našta tėvams.
„Pirmiausiai išbandžiau nusileidimo iš trečio aukšto metodus. Važiuodavau vežimėliu tiesiog laiptais, nukritau, įlipau ir vėl važiuodavau. Arba sėdint, tempiant vežimėlį paskui save mėgindavau nusileisti laiptais žemyn. Kad ir nevykusiai, bet svarbiausia aš pats! Man nerūpėjo, kad kiti į mane žiūrėjo. Svarbiausia, kad man nereikėjo prašyti niekieno pagalbos!“, – sako Irekas.
Nors jaunas vyras ir neslepia, kad kažkada gatvėje užkliūdavo kurio nors praeivio netaktiškas žvilgsnis, kai kas nors parodydavo pirštu ir jausmas, kad jis nepanašus į kitus. Atrodė, kad visa tai buvo kažkokiame kitame gyvenime.
Daug sportavo ir mokėsi – ne kartą laimėjo aukso medalį ir turi du aukštuosius išsilavinimus
„Anksčiau žmonės buvo kitokie. Pamenu, kai vaikystėje pamatydavau vyrą, sėdintį invalido vežimėlyje, puldavau prie mamos ir prašydavau: „Duok man pinigų, aš tam dėdei duosiu!“. Tai būdavo daugiausia turguje, o neįgalus žmogus, sėdintis vežimėlyje, prašydavo išmaldos.
Dabar žmonės, sėdintys ratukuose, turi daug daugiau galimybių judėti, kažkur išvažiuoti. Ir dabar nebepastebiu jokių žvilgsnių“, – pasakoja Irekas.
Vyras sako, kad kai 2005 metais tėvai nusipirko automobilį „VAZ-2111“, kuriame įrengė rankinį valdymą, pamažu ėmė mašiną nuo jo „atimti“. Netrukus Irekas įsitikino, kad automobilio vairavimas taip pat suteikia judėjimo laisvę. „Tėti, aš nupirksiu tau automobilį vėliau“, – pasakiau tada jam ir po metų nupirkau jam automobilį „Hyundai“, o pats dar penkerius metus važinėjau tėvo automobiliu. Ir tik 2010 metais po Vankuverio (2010 metais Kanadoje vyko žiemos parolimpinės žaidynės – red.), aš jį pakeičiau į užsienietišką automobilį“, – dalijasi prisiminimais pašnekovas.
Bet tai buvo vėliau, ateityje.
Tuomet, nusprendęs veikti, Irekas bandė telefonu dirbti operatoriumi, bet nesėkmingai. Tada dvejus metus vedė programavimo kursus.
„ 2003 metais man buvo pasiūlyta sportuoti, dalyvauti mūsų miesto neįgaliųjų varžybose. Man tai sukėlė stresą. Įsivaizduokite, kad turite kažkur vykti į nežinomą vietą ir nežinomą aplinką. Bet kai atvažiavau, pamačiau, kad daugelis žmonių turi tas pačias problemas, kaip ir aš. Anksčiau galvojau, kad esu toks vienas visame pasaulyje“, – teigė Irekas.
Susitikęs su savo likimo draugais, vyras bendravo, diskutavo, kaip galima patobulinti neįgaliojo vežimėlį, kaip įveikti laiptelius, kaip išlaikyti pusiausvyrą. Tada jis išmoko ne tik važiuoti laipteliais, šokinėti per bordiūrą, bet ir baigė jaunojo kovotojo kursus. „Ir prieš patirdamas sunkią traumą aš sportavau: žiemą lankiau slidinėjimo skyrių sporto mokykloje, o vasarą – krepšinio mokyklą. Kasdien kilnodavau svarsčius. Ne kartą dalyvavau varžybose ir tapau Baškirijos svarsčių kilnojimo čempionu“, – vardijo vyras savo sporto pasiekimus.
Todėl ir prikaustytas prie vežimėlio, vyras darbą pradėjo nuo savęs, kasdienių treniruočių ir mėnesinių kelionių į visas vykstančias varžybas. Dvejus metus sportininkas užsiėmė kone visomis sporto šakomis: plaukimu, sunkumų kilnojimu, lengvąja atletika, slidinėjimu ir panašiai. Anot jo, svarbiausia – nelikti namuose ir neužsidaryti tarp keturių kambario sienų.
„Grįžus namo su medaliais, pamačiau, kaip tėvai manimi didžiuojasi. Tada ir aš jaučiausi ne našta, o naudingu žmogumi. Be to, labai padėjo bendravimas, aplinkinis pasaulis. Po dvejų metų, praleistų namuose, pamačiau, kad pasaulis nestovi vietoje, jis vystosi, vadinasi, turiu ir aš tobulėti bei augti!“, – sako Irekas.
Jaunasis sportininkas pasiekė daug pergalių gimtajame krašte. Iškovojo net keturis aukso medalius. Kol galų gale atsivėrė vartai į pasaulį – 2010 metais Irekas dalyvavo Vankuverio parolimpinėse žaidynėse, biatlono ir slidinėjimo sporto šakose.
Vienas iš Ireko Zaripovo sportinių stabų yra Michaelas Phelpsas – Amerikos plaukikas, vienintelis 23 kartus olimpinis čempionas sporto istorijoje.
„ Kartą mes treniravomės su jo komandos nariais. Aš paklausiau, ar galėčiau kaip nors gauti šio sportininko autografą? Po to jis man atsiuntė nuotrauką su asmeniniu autografu, kuris kabo namuose ant sienos, ir vieną savo plaukimo kepuraičių“, – prisimena Irekas.
Anot jo, vis dėlto vienas labiausiai įsimintinų sportinio gyvenimo momentų buvo Universiados atidarymas Kazanėje 2013 metais, kai uždegė ugnį su kitais sportininkais…
Irekas taip pat baigė ekonomikos ir teisės kolegiją, vėliau – Sterlitamako kūno kultūros institutą, o dar vėliau įgijo antrąjį aukštąjį išsilavinimą – viešųjų ryšių specialisto diplomą.
Dabar jis yra valstybinės asamblėjos – Baškirijos Respublikos pirmininko pavaduotojas švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo politikos klausimais.
Dabar Irekas Zaripovas nėra lengvai pasiekiamas: kaskart jis susitinka su žmonėmis, daugiausia su turinčiais negalią, kurie kreipiasi į jį prašydami padėti išspręsti vienas ar kitas problemas. Kažkas prašo patarimo, kaip įrengti įvažiavimą su neįgaliojo vežimėliu į namus, kur kreiptis, kiti – dėl būsto sąlygų gerinimo, dar kiti – dėl užimtumo.
„Ateina ir neįgalūs pensininkai. Dvejus metus mes kovojome, kol išmušėme jiems normalią pensiją. Dėl kažkokių priežasčių ilgą laiką negavo, rinko dokumentus… Žmonės taip pat užduoda klausimų ir socialiniuose tinkluose, kuriems paaiškinu, kaip įstatymas turėtų būti taikomas vienais ar kitais atvejais, – sako Irekas. – Tikriausiai yra žmonių, kuriems aš ir negaliu padėti, bet, deja, tai padaryti ne visada įmanoma!“.
Svarbu visą laiką eiti į priekį, išsikėlus tikslus ir jausti artimųjų palaikymą
Irekas su savo būsima žmona susipažino dar mokykloje, iki avarijos. Pirmasis jų pasimatymas įvyko prie miesto mokyklos medžio. Tada jam buvo 15, o jai – 14 metų.
„Kaip paprastai pradeda draugauti moksleiviai? Nusižiūri vienas kitą mokykloje, susipažįsta ir paskiria pasimatymą. Mes susipažinome ir viskas, jokių susitikimų, jokių pasivaikščiojimų“, – sako Irekas.
Jie vėl susitiko tik 2006 metais. Apsikeitė telefono numeriais, pradėjo vienas kitam skambinti. Vaikinas pasiūlė susitikti. Jam išvykus į treniruočių stovyklą, jie susirašinėjo, siuntinėjo vienas kitam SMS.
2007 metais pora nusprendė būti kartu. Atšoko vestuves, o 2008 metais gegužę jie susilaukė pirmagimio sūnaus.
„Trumpai gyvenome su tėvais, bet po Turino žiemos parolimpinių žaidynių aš gavau renovuotą vieno kambario butą. Lena man gera, aš visada žinau, kad mano užnugaris yra patikimas. Ilgai nebūdavau namuose – aštuonis mėnesius per metus. Bet aš apie tai įspėjau Leną, kai tik pradėjome gyventi kartu: pasakiau, kad esu sportininkas ir tai yra mano gyvenimas“, – dalijasi vyras bendro gyvenimo patirtimi.
Anot pašnekovo, kai Jelena laukėsi pirmojo vaiko, jis praleido treniruočių stovykloje 3,5 mėnesio.
„Be abejo, sūnaus gimimas yra labai džiaugsmingas įvykis mano gyvenime. Bet labiausiai įstrigo tai, kad kai išvykau į treniruočių stovyklas, jis vis dar šliaužiojo. O kai grįžau, atidariau duris, mano žmona sako: „Ainur, tėtis grįžo, ateik pasitikti!“. Ir jis atbėgo“, – šypsosi vyras.
2010 metais Zaripovai susilaukė dukters Dianos. Iš tikrųjų pora manė, kad turės vieną vaiką.
„Kai mes nuvykome į treniruočių stovyklą Suomijoje, atkreipiau dėmesį, kad visi suomiai turi du ar tris vaikus. Grįžau ir pasakiau žmonai: „Mes turime Ainurą, o žmonės turi po tris vaikus. Gal galime apsvarstyti šį klausimą?“, – pasakoja vyras.
Irekas Zaripovas jau paliko didįjį sportą, bet stengiasi palaikyti sportinę formą. Jis vyksta į sporto salę tris ar keturis kartus per savaitę ir sportuoja dvi valandas. Neseniai dalyvavo Baškirijos svorio kategorijos čempionate, užėmė trečią vietą.
Zaripovų sūnus plaukia nuo penkerių metų, jis turi jaunimo kategoriją. Dukra dvejus metus užsiėmė ritmine gimnastika, bet jai kažkas nebepatiko ir metė. Tėvai ir neverčia daryti tai, ko ji nenori.
„ Aš, kaip ir daugelis profesionalių sportininkų, nelabai noriu versti vaikus rinktis profesionalų sportą. Taip, mėgėjiškai, jis yra sveikesnis, bet profesionalūs sportininkai patiria daug visokių traumų! Per pastaruosius ketverius metus išgydžiau savo negalavimus, bet, be abejo, buvo sunku. Taigi, ko vaikas nelabai nori, vadinasi, to ir nereikia. Nuo rugsėjo Diana pradėjo lankyti šokių užsiėmimus“, – pasakoja vyras.
Mama eina ir į mokyklos tėvų susirinkimus bei vaikų šventes, nes tėčiui per daug sudėtinga lipti laiptais. Nepaisant to, jis aktyviai dalyvauja mokyklos gyvenime. Pavyzdžiui, padėjo organizuoti renginį „Tėtis ir aš – sporto šeima“. Renginių tikslas – suteikti mamoms galimybę pailsėti, o tėčiai ir vaikai dalyvauja sporto varžybose. Tiesa, Irekas sėdi vertinimo komisijoje, nes, sako, būtų nesąžininga, jei profesionalus sportininkas pradėtų varžytis su nesportuojančiais ar mėgėjiškai sportuojančiais tėvais.
„Aš nieko nesigailiu, nesigręžioju atgal į praeitį“, – sako Irekas. – Praeitis yra praeitis, turime visą laiką eiti į priekį, išsikėlus tikslus. Turėjau tikslą tapti profesionaliu sportininku, užkariauti sportinį Olimpą, užkariavau. Svarbiausia, aš nuolat jaučiu brangių artimųjų palaikymą. Kiekviena su šeima praleista akimirka yra laimė. Nesvarbu, švenčiame Naujuosius metus, gimtadienius, tiesiog pietaujame visi kartu, einame pasivaikščioti į parką – tokiomis akimirkomis susiformuoja pagrindinis dalykas, padedantis žengti per gyvenimą! – sako Irekas.
