Akušerė – slaugytoja Bonnie McClure dirbo  vienoje Amerikos moterų klinikoje, kur buvo  dirbtinai  nutraukiami nėštumai. Akušerė- slaugytoja metė savo darbą po to, kai kartą atlikus druskos tirpalo abortą, teko priimti aštuonis mėnesius išnešiotą negyvą mergytę…

 

Apėmė abejonės dėl pasirinktos profesijos ir bendrakursių abejingo požiūrio

Dar  2015 metais JAV  Kongreso žemutiniai Atstovų rūmai  balsavo už draudimą nutraukti abortą po 20 nėštumo savaičių. 42 JAV valstijose abortai jau yra draudžiami, priklausomai nuo nėštumo etapo, o 10 valstijų – nuo 20-osios savaitės, kai vaisius, anot ekspertų, jau jaučia skausmą. Amerikiečių akušerė – slaugytoja Bonnie McClure, daug metų dirbo moterų klinikoje, kur buvo atliekami ir dirbtiniai nėštumo nutraukimai. Ši istorija buvo sudėta į mažai kam girdėtą Charlesio K. Bellingerio knygą The Abortion Debate: TCU Voices“  („Diskusijos apie abortus: Teksaso krikščioniškojo universiteto balsas“.

Iš pradžių Bonnie dirbo akušere – laborante pasiruošimui gimdyti ir gimdymo skyriuje. Moteris baigė medicinos mokyklą, o paskui lankė kursus, kur buvo ruošiamos akušerės, priimti gimdymus. Bonnie tvirtino, kad savo akimis ne kartą matė, kaip po aborto gimdavo… gyvi vaikai. Aišku, gimdavo ir nebegyvi. Tai druskos tirpalo, kuris tada buvo gana plačiai naudojamas ligoninėse, aukos.

Druskos tirpalo procedūra nebuvo sudėtinga: moteriai tiesiai į pilvaplėvės ertmę švirkštu su ilga adata buvo suleidžiamas negesintos druskos tirpalas, kuris patenka į vaisiaus vandenis. Šis aborto metodas nėštumo pabaigoje buvo daromas siekiant nunuodyti kūdikio sūrymu. Vaisius žūdavo praėjus kelioms valandoms. Po to būdavo dirbtinai skatinamas gimdymas ir moteris pagimdydavo negyvą kūdikį. Bet kartais po tokio aborto gimdavo ir gyvi vaikai.

Bet ilgainiui, iškilus rimtoms grėsmėms moterų sveikatai,  jau 1990 metais dauguma medikų atsisakė atlikti abortą, padedant druskos tirpalo injekcijai.

Bonnie McClure  sakė, kad dar belankydama akušerijos kursus,  ji buvo vienintelė abortų priešininkė. „Mane vadino individualiste, nes buvau kategoriškai nusistačiusi prieš nėštumo nutraukimą. Prie šio požiūrio privedė ir mano gyvenimo patirtis: aš atsitiktinai pastojau būdama 17 metų, o motina tapau 18“, – dalijosi prisiminimais Bonnie.

Anot jos, pirmąjį mokymosi semestrą jiems, studentams praktikantams, teko stebėti operacinėje atliekamų abortų procedūras. Bonnie sėdėjo su bendramoksliais, kurių nelabai ir jaudino, o jai tekėjo ašaros, kurios tiško ant jos balto it sniegas chalatėlio.  Tuo tarpu kai kurios merginos kuždėjosi, koks gražus gydytojas rezidentas,  atliekantis abortą ir kokia laiminga jausis po procedūros ši jaunutė mergina, gulinti ant operacinio stalo. Bonnie pradėjo pykinti, pamačius, kaip šio „gražaus gydytojo“ padėjėja paėmė dubenėlį su iškrapštytais iš jaunos pacientės įsčių gličiais, kraujyje paskendusiais vaisiaus likučiais ir kažkur išnešė.

Bonnie  net apėmė abejonės dėl šios profesijos pasirinkimo ir dėl bendrakursių abejingo požiūrio. Po to „akušeriams laborantams“ (taip jie buvo vadinami) buvo pavesta padėti atlikti druskos tirpalų abortus.  „Mūsų pareiga buvo priimti negyvus kūdikius, kuriuos pagimdė pacientės, atlikus joms  druskos tirpalo abortus. Nei vienas iš mano kolegų nemėgo šio darbo. Nors jie ir mėgino prieiti prie to reikalo racionaliai, baksnojant į moterų teisę rinktis – gimdyti ar atlikti abortą. Bet man kiekvieną kartą suspausdavo širdį, kai gydytojas ištiesdavo man tą dubenėlį su gulinčiu jame mažyčiu kruvinu, bet jau susiformavusiu mirusiu kūdikiu. Aš taip pat mėginau mąstyti racionaliai ir raminti save, kad nieko blogo nepadariau, kad neprikišau nagų dėl šio mažyčio žmogučio mirties. Aš tik sutvarkiau „šio procedūros pasekmes“. Kurį laiką tas pasiteisinimas mane guodė ir tiesiog susitaikiau su tuometine situacija“, – pasakojo Bonnie McClurey.

 

Kūdikiai  dažnai „gimdavo“ kojytėmis į priekį, kaip mirusieji

Moteris neslepia, kad praėjus kiek laiko, teko grumtis su savo sąžine, kadangi darbas reikalavo kaip akušerei dalyvauti, atliekant abortus. „Mūsų skyriuje druskos tirpalo abortai buvo vis dažnesni. Nusprendžiau  iš arčiau susipažinti su abortų atlikimo procedūromis, tikėdamasi, kad tai bus ne taip ir baisu, kaip kad įsivaizdavau. Bet iš tikrųjų ta procedūra buvo dar baisesnė. Iš pradžių gydytojas nuskausmindavo pacientės pilvo zoną. Po to ilga adata įdurdavo per nuskausmintą vietą – pilvą į gimdą. Po to iš gimdos ištraukdavo gana didelį vaisiaus vandenų kiekį  ir į gimdą suleisdavo druskos tirpalą, kuriam pradėjus veikti,  vaisiaus ląstelės pradėdavo tiesiog sproginėti. Kol įvykdavo  mirtis, negimęs kūdikis daužydavosi į motinos gimdos sieneles, apimtas priešmirtinių traukulių ir patirdamas nežmoniškas kančias. Moterys paprastai jausdavo tuos traukulius“, – pasakojo Bonnie apie savo darbo kasdienybę,  tarsi matyto siaubo filmo epizodus.

Akušerė – slaugytoja sakė iki šiol negalinti pamiršti vieno „ypatingo gimdymo“. „Paprastai abortai, taikant druskos tirpalo injekcijas, būdavo pravedami dalyvaujant gydytojui dėl galimų komplikacijų per procedūrą. Kūdikiai  dažnai „gimdavo“ kojytėmis į priekį, kaip mirusieji nešami kojomis į priekį. Kartais labai sunku būdavo ištraukti  kūdikio galvytę, nes gimdos kaklelis netikėtai susitraukdavo ir užspausdavo galvytę, neleisdamas jai praeiti. Kartą mačiau, kad gydytojas taip stipriai truktelėjo kūdikėlio kūnelį, kad vos neatplėšė jo nuo galvytės.  Aišku, tuo metu vaisius jau buvo negyvas“, –  Bonnie atvirai pasakojo abortų sukeltas baisybes.

Medikės teigimu, daugumai pacienčių buvo skiriami stiprūs raminamieji preparatai. Jos beveik nesuvokė, kada jų nužudyti vaikai buvo sumetami į metalinį dubenėlį. Tačiau buvo ir tokių, kurios išlikdavo visiškai sąmoningos. „Pacientės, atsisakiusios raminamųjų vaistų, labai skirtingai reaguodavo į atliktą abortą. Vienos jų  įsitempdavo, tapdavo labai emocingos, kai kurios puldavo į isteriją. O kai kurios kitos klausdavo, kokios lyties jų negyvas kūdikėlis, tačiau nei viena iš jų nepažiūrėdavo į pridengtą rankšluosčiu dubenėlį, kuriame gulėjo lavonėlis“, – teigė Bonnie.

Medikės pareiga  buvo ne tik priimti mirusių mažylių kūnelius, bet ir nunešti juos į  patologo anatomo laboratoriją,  kur sudėdavo į baltus, apvalius, 1 galono (4 litrai) talpos indus, užklijuodavo lipduką ant dėžutės su kuriuo nors motinos identifikavimo ženklu ir įdėdavo į „mėginių šaldytuvą“. Prireikus laboratoriniams tyrimams, nusiųsdavo juos ten.

 

Padėjo išeiti iš motinos įsčių mirusiai mergytei

Bonnie neslėpė, kad nemėgo savo darbo, bet atlikdavo jį visada sąžiningai ir atsakingai. Tačiau vienas atvejis  privertė iš esmės pakeisti akušerės slaugytojos požiūrį į savo darbą, kuriam negrįžtamai padėjo tašką.

Kartą medikei reikėjo pasirūpinti į ligoninę atgabenta 15 metų paaugle, kuri turėjo gimdyti, atlikus jai druskos tirpalą. „Prisimenu, pažiūrėjau į jos sveikatos kortelę, kurioje buvo juodu ant balto parašyta, kad  merginai – 18 savaičių nėštumas. Pasiėmiau nedidelį „gimdymui“ skirtą rinkinėlį ir nuėjau į prieš gimdymo palatą. Paprastai mes moterų neguldėme į besiruošiančių gimdyti palatas, kurioms iš tikrųjų buvo atliekamas abortas. Aš net neturėjau laiko prisistatyti tai merginai ir juo labiau atlikti pacientei reikalingus tyrimus, nes viskas liudijo kad ji tuoj tuoj gimdys. Aš nuspaudžiau „ kviesti pagalbą“ mygtuką, atsidariau medicinos priemonių dėžutę, užsimoviau  pirštines ir… padėjau išeiti iš motinos įsčių mirusiai mergytei, kuri svėrė apie 2 kilogramus ir buvo apie 40 cm. ilgio. Ant galvelės buvo matyti banguoti plaukučiai. Bonnie sakė instinktyviai mėginusi paslėpti tą jau „suaugusią“ mergytę nuo pacientės, bet ji pamačiusi ją, sušuko: „Tai mano mažylė! Мano mažylė, mano mažylė!“  Šauksmas sklido per visą koridorių.

„Kūdikiai, kurie gimsta iki 2 kilogramo svorio, paprastai išgyvena su mažiausiomis sveikatos problemomis ar net visai sveiki. Aš pati gimiau neišnešiota ir svėriau  mažiau nei 2 kilogramus, panašiai, kaip ši mažylė. Buvau viena „vyriausių“, gimusių anksčiau laiko mažylių, patalpintų į intensyviosios terapijos skyrių, kur praleidau pirmuosius kelis savo gyvenimo mėnesius“, – pasakojo Bonnie.

Greitai atskubėjęs gydytojas,  liepė akušerei išnešti „atliekas“ utelizavimui. Nueidama Bonnie pamatė, kaip gydytojas suleido paauglei raminamuosius vaistus į veną. Mergina netrukus liovėsi klykti – nutilo ir nusiramino. Negyva mergytė buvo pernelyg didelė (iš tikrųjų jos motina buvo 8  mėnesių nėštumo!)  ir netilpo į tam reikalui skirtą indą. Pamačiusi skyriaus vyriausioji slaugytoja, liepė Bonnie paimti specialius drabužėlius, vaikams skirtas įkapes, nuplauti mažylę, apvilkti ją įkapių suknele ir nunešti į lavoninę.

 

Priglaudė prie krūtinės ir apšlakstė lavonėlio kaktą keliais vandens lašais

„Ji buvo labai graži net mirusi. Aš atidžiai ir švelniai ją nuploviau ir nušluosčiau, bijodama pažeisti jos odelę. Kai išploviau ir iššluosčiau rankšluosčiu  ir jos šviesius plaukučius, pasirodė garbanėlės. Jos buvo ilgos, net užsirietusios blakstienos ir nedidelė duobutė smakre. Piršteliai ilgi ir ploni su vos  permatomais perlo spalvos nagučiais“, – pasakojo Bonnie. Aprengusi ir pažymėjusi mergytę, rūpestinga medikė savotiškai ją pakrikštijo. Žinojo pagal dokumentus, kad mergytės motina – katalikė.  Ji paėmė mažylę kaire ranka ir priglaudė prie krūtinės, arčiau širdies, o po to apšlakstė lavonėlio kaktą keliais vandens lašais. „Jei tu gali priimti tai,  tai aš tave krikštiju vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. Amen, – pasakė „krikštamotė“, palinkusi ties mergytės galvele. Bonnie ašaros riedėjo upeliais. Paskui medikė paėmė į glėbį mirusį kūdikėlį, apkabino jį raudodama ir, kaip būtų padariusi bet kuri motina, atsisveikindama pabučiavo  į mažylės pakaušėlį. „Aš pagalvojau, kad tai buvo vienintelis mergytei skirtas bučinys“, – sakė Bonnie. Paskui slaugytoja paėmė dokumentus iš administratoriaus ir nuėjo prie lifto.  „Beeidama išgirdau, kad viena moteris klausia administratoriaus, kaip jai pamatyti savo dukterį. Ir moteris pasakė tos nepilnametės pacientės pavardę. Staiga atsisukdama per petį pažiūrėjau, kas ta moteris. Pamačiau ištaigingai apsirengusių, maždaug 40 metų, sutuoktinių porą.  Ant moters gražių ir išpuoselėtų pirštų  spindėjo  masyvus žiedas, nusėtas brangakmeniais, o šviesiaplaukio vyro smakre pastebėjau duobutę… Tada ir pagalvojau, kad mergytė labai panaši į savo senelį…  Besitvenkiančios ašaros ėmė gniaužti man gerklę, tramdžiau save kaip įmanydama, nes norėjau rėkti ne savu balsu“, – ašarodama pasakojo Bonnie. – Bet privažiavo liftas, dar tvirčiau  prispaudžiau prie savęs mergytę, įsuptą į baltą drobę, paspaudžiau mygtuką „1“ ir nunešiau mergytę į lavoninę.  Jaunas budėtojas (berods, iš Jamaikos)  žvilgterėjo į ryšulėlį ir kol pasirašinėjau lavoninės registracijos žurnale, ištarė  melodingu balso tembru: „Aukščiausiasis pasiėmė dar vieną savo Angelėlį į dangų“.  „Taip, pasiėmė“, – trumpai atsakė Bonnie.

Slaugytojai nedavė ramybės mintis: „Kodėl merginai buvo atliekamas abortas beveik aštuntame nėštumo mėnesyje?“ Bet Bonnie greitai sužinojo.  „Grįžus į gimdymo ir pasiruošimui gimdymui skyrių,  vyriausioji slaugytoja pakvietė mane į savo kabinetą ir paklausė, ar viską padariau teisingai ir iki galo. „Nancy, kaip galėjo gydytojas supainioti 8 mėnesių kūdikį su 18 savaičių?!  Net aš, apčiupinėjusi nėščiosios pilvą, pajutau skirtumą!”, –  paklausė Bonnie.

„Tu teisi, mieloji! –  atsakė vyriausioji slaugytoja ir jos akys prisipildė ašarų. – Gydytojas viską puikiai žinojo. Jis padarė tai sąmoningai. Juk tos merginos tėvai – jo artimi bičiuliai.  Daugiau nieko neklausk“.

Sulaukusi, kol baigsis pamaina, Bonnie parašė prašymą atleisti ją iš darbo. Ir iš karto palengvėjo. Moteris suprato daugiau nebegalinti dalyvauti abortuose, nes ji jautėsi esanti nekaltų kūdikių žudynių bendrininkė, nors jos darbas tebuvo išvalyti po procedūros ir nunešti lavonėlius į laboratoriją.

Dabar Bonnie McClurey  konsultuoja moteris, susidūrusias su neplanuoto nėštumo problemomis.

 

parengė Vytautė Jogailaitė

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą