Kodėl vaikai turi žinoti, ką reiškia žodžiai „penis“ ir „vagina“?

„Kai tik kalba pradeda suktis apie tai, kad reikia vaiką kuo anksčiau išmokyti teisingai vadinti lyties organus, tėvai stoja piestu, pateikdami savo argumentus: kad žodžiai „penis“ ir „vagina“ negražiai skamba ir vaikai pradės juos kur reikia ir nereikia vartoti. Kai kurie tėvai galvoja, kad vaikams apskritai nereikia žinoti genitalijų pavadinimų. Girdi, paaugs, patys sužinos“, – sakė Kanadoje Toronto mokykloje dirbanti lytinio ugdymo pedagogė Liba Spring.

Tėvai nuo mažumės turi aiškinti savo vaikams apie intymias vietas

Anot lytinio ugdymo pedagogės, vis dėlto išsiaiškinkime, kodėl vaikams svarbu kuo anksčiau žinoti genitalijų pavadinimus – tiek vyriškus, tiek ir moteriškus. Ir kaip ši informacija padeda naujai kartai augti sveikais ir savimi pasitikinčiais žmonėmis.

Pirmiausiai  teisingai įvardijant lyties organų pavadinimus vaikai gali apsisaugoti nuo seksualinės prievartos. „Ko gero dauguma tėvų, perskaičiusių šias eilutes, stebisi: „Kuo  šie dalykai apskritai susiję tarpusavyje?“ Tai – tiesioginis ryšys, kadangi vaikas, susidūręs su seksualine prievarta ar išnaudojimu, gali tiksliai įvardinti, kas su juo nutiko!“, – sakėLiba Spring.

Kita vertus, iš mažumės girdėdami tuos du „negražius“ žodžius, nesijaus nepatogiai išgirdę juos augdami. Ir visai nesuprantama, kodėl  tėvai galvoja, kad žodžiai „pimpaliukas“ ir „putytė“  –  daug geresni, apibūdinant genitalijas. Bet tėvai pamiršta vieną svarbų dalyką, kad vaikai augdami, ima dažniau girdėti iš savo bendraamžių lūpų  ne „penis“ ir „vagina“, o by… ir pi… – verčiantys raudonuoti, nes labiau primena necenzūrinę leksiką..

Daug metų Kanadoje Toronto mokykloje dirbanti lytinio ugdymo pedagogė Liba Spring pasakojo širdį veriančią istoriją vienos moters, kuri patyrė seksualinę prievartą vaikystėje. Tada mama ją išmokė, kad mergaitės lyties organus vadina „bandele“.  Kai patėvio lytiškai išnaudojama mergaitė prisipažino savo mokytojai, kad jis nori jos „bandelės“, pedagogė atsakė: „Reikia dalintis“.  Ir mergaitė buvo toliau seksualiai išnaudojama. Mažametė paprasčiausiai nežinojo, kaip teisingai apibūdinti savo lyties organus ir tuo pačiu  galėtų pasidalinti savo išgyvenimais bei padėtų atskleisti nusikaltimą.

Todėl tėvai nuo mažumės turi aiškinti savo vaikams apie intymias vietas, kurių niekas neturi teisės nei žiūrėti, nei liesti, apibūdinti genitalijas tiksliais ir teisingais pavadinimais ir kur jos yra. Lygiai taip pat, kaip kalba jiems ir apie kitas kūno dalis: akis, ausis, rankas, kojas. Tada mergaitės ir berniukai tokiu būdu ne tik įspėjami ir apsaugomi nuo galimos seksualinės prievartos ir lytinio išnaudojimo, bet ir patys gali pranešti savo tėveliams bei paprašyti jų pagalbos.

Dar 1995 metais Kanados mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad kai kurie seksualiniai nusikaltėliai vengia vaikų, teisingai žinančių savo lyties organų pavadinimus, funkcijas ir išsidėstymą. Todėl, kad tokiais vaikais daug sunkiau manipuliuoti, suvilioti ir išprievartauti.

Lytinis ugdymas prasideda mokant vaikus higienos pagrindų, o jau per jį tiesiamas kelias savo kūno anatomijos ir fiziologijos supratimui. Tačiau, kaip galima papasakoti mergaitei ar berniukui apie higienos procedūras, neįvardijant lyties organų ir jų atliekamų funkcijų?..  Būtent dėl tos pačios priežasties daug dabartinių suaugusių blogai susipažinę su intymios higienos taisyklėmis.  Patys neturėdami elementarių žinių, jie, žinoma,  negali išmokyti tokių paprastų dalykų ir savo vaikų.  Juk jų tėvelių taip pat niekas nemokė, kad penis turi būti plaunamas ne tik šiltu, tekančiu vandeniu, bet pirmiausiai reikia kruopščiai išplauti  apyvarpės maišelyje susikaupiantį organinių medžiagų masę, kurią sudaro apyvarpės riebalų liaukučių išskyros, o sėklidės ir tarpvietė plaunamos pabaigoje. Vagina taip pat plaunama tekančiu vandeniu, pradedant nuo gaktikaulio link tarpvietės, atsargiai pašalinant išskyrų likučius tarp išorinių ir vidinių lytinių lūpų. Ir ko gero dar mažiau žmonių žino, kaip rūpintis išange išsituštinus.

Jei vaikas sužinos savo lyties organų pavadinimus per higienos procedūras būdamas 2–4 metų, jis priims tuos žodžius kaip natūralius ir normalius.

Nėra blogesnio  lytinio ugdymo būdo, kaip neįvardinti intymių vietų

Rašytoja Peggy Orenstein  – „New York Times“ bestselerių  „Girls & Sex“, „Cinderella“ „ Ate My Daughter and Waiting for Daisy“  („Merginos ir seksas“, „Pelenė“, „Mano dukra ir Daisy laukimas“)  ir kitų knygų autorė  paklausta, ką jos knygų herojės galvoja apie sekso malonumus, atsakė: „Nuo mažumės berniukų tėveliai apie penį pasako bent „pi-pi“. O mergaičių tėveliai nuo užpakaliuko iš karto pereina prie keliukų, o zona tarp jų lieka neįvardinta. Nėra blogesnio lytinio ugdymo būdo, kaip neįvardinti intymių vietų“, – sakė knygos autorė.

Ir čia pat norisi prisiminti vieną prasmingą  ir daug pasakančią ištrauką iš Yves Enzler  knygos „Vaginos monologai“: „Viena jauna vietnamietė moteris papasakojo man istoriją, kuri nutiko, kai jai buvo penkeri metai. Tuo metu mergaitės šeima ką tiktai persikėlė gyventi į Ameriką ir dar nemokėjo kalbėti angliškai. Mergaitė žaisdama su drauge nugriuvo ant gaisrinio hidranto gatvėje ir smarkiai susižalojo vaginą. Kadangi ji nesugebėjo paaiškinti tiksliai, kas įvyko, tai paprasčiausiai paslėpė savo sukruvintas kelnaites po lova. Mama atradusi jas nusprendė, kad dukrelę išprievartavo. Mažylė nežinojo žodžių „gaisrinis hidrantas“ ir negalėjo paaiškinti tėvams, kas iš tikrųjų atsitiko. Tie, savo ruožtu, apkaltino išprievartavimu jos geriausios draugės brolį. Mergaitę skubiai nugabeno į ligoninę ir ten kelios moterys bei vyrai gydytojai ginekologai apstoję apžiūrinėjo jos smarkiai sužalotą vaginą. Paskui jau važiuojant namo, mergaitė pastebėjo, kad tėtis net nežiūri į jos pusę. Jo akyse dukrelė tapo išnaudota ir sugadinta moterimi. „Nuo to laiko  jis daugiau niekada nebežiūrėjo į mane“, – sakė vietnamietė.

Žmonės labai skirtingai  jaučia ir supranta savo kūną. Pavyzdžiui, kai kurios merginos ir moterys vengia tamponų, nes  bijo, kad  jie gali prasmegti vaginoje. Bet nemažai žmonių kreipiasi į proktologą, pradanginę agurką ar morką išangėje, tiesiojoje žarnoje. Ar reikia aiškinti, kad tai labai pavojinga?

„Jei jūsų kūne yra „uždarų zonų“, apie kuriuos nepriimta kalbėti arba kurios laikomos gėdingomis – tai pretekstas ignoruoti ir susirgimus, ligos problemas, susijusias su šiomis zonomis“, –  sakė dr. Justinas Lehmilleris.  Jo tvirtinimu, ir jei moterys tiesiog priverstos lankytis pas ginekologą (bent dėl nėštumo ir gimdymo), tai retas vyras nueina iki andrologo specialisto kabineto.  O apie lankymąsi pas proktologą negali būti ir kalbos, nors tyrimų duomenimis, dabar hemorojaus bėdomis skundžiasi kas antras, vyresnis nei 30 metų žmogus ir beveik kiekvienas, sulaukęs 45 metus.  Ar jūs ruošiatės rizikuoti ir savo vaiko sveikata, kaip savo?

Tai dar vienas argumentas, kad  reikia išmokyti vaikus teisingai apibūdinti genitalijas, kad prireikus, jis galėtų  tiksliai pasakyti,  kas jam skauda arba jaučia diskomfortą susirgęs kad ir šlapimo takų uždegimu.  Tai ne tik  padės tiksliai nustatyti ligos priežastį bei greičiau pasveikti, bet  ir skatins ligų prevencijos kultūrą.

„Teisingai žinodamas savo lyties organų  ir jų atliekamų funkcijų pavadinimus, vaikas supras, kad jis gali laisvai ir nevaržomai apie tai kalbėtis su savo tėvais, iškilus klausimams, – sakė Toronto  vaikų seksualinės prievartos prevencijos klausimais vadybininkė Audrey Rustin.  –  Be to, tai skatina  sveikai ir teigiamai  žiūrėti į savo kūno pokyčius. Juk mums net nešauna į galvą sugalvoti  pseudonimus rankoms, kojoms, ausims ar akims. Nei viena mūsų kūno dalis negali būti įslaptinta, gėdinga ir verčianti rausti“.  Anot jos, kuo daugiau draudimų dėl savo lyties tapatybės vaikas sulaukia vaikystėje ir paauglystėje, tuo daugiau problemų atsiranda jiems suaugus, kai nepajėgia patirti malonumą nuo mylimo žmogaus prisilietimų, bučinių ir sekso. „Kuo daugiau bus apribojimų vaikystėje, kuo dažniau vaikas girdės, kad „seksas  reikalingas tik norint susilaukti vaikų, kad seksualinį geismą reikia slopinti, sekse malonumą patiria tik iškrypėliai“ – tuo mažiau jis patirs džiaugsmo, teigiamų emocijų ir pasitenkinimo intymioje gyvenimo sferoje“, – sakė A. Rustin.

Negalima neigti vaikų seksualumo prigimties

Dr. Justinas Lehmilleris knygoje „ The Psychology of Human Sexuality?“ dalijasi savo darbo praktika, kur pasakojo, kad tarp jo pacienčių buvo ir dvi moterys, kurios nė karto nepatyrė sekso malonumo.  Abiejų priežastys labai panašios: kai merginoms buvo 10-17 metų, vienai jų motina  kalė į galvą, kad seksas – bjaurus dalykas. Todėl dabar viena pacienčių, santykiaudama su vyru, nuolat „girdi“ motinos balsą: „Su vyrais miega tik šliundros. Nepamiršk, tu ne tokia!“.  Ir niekaip nepavyksta pacientei  „išprašyti“ mamą iš lovos  jau daug metų. Kita moteris laiko savo lyties organus „nešvariais“ (taip tvirtino jos močiutė) , niekada jų neapžiūrinėjo ir neleido savo partneriams tai daryti. Seksas  – tik tamsoje, tik misionieriaus poza, tik nustatytomis dienomis, todėl negali nei atsipalaiduoti, nei patirti malonumą.

„Vaikai turi lytinio ugdymo pamokose sužinoti, jog berniukams būna erekcija ir ejakuliacija, o mergaitėms – mėnesinės ir nesaugaus sekso metu gali būti nepageidautinas nėštumas.  Todėl nėra ko stebėtis, kad mažiau nei pusė 14-17 metų mergaičių nė karto nesimasturbavo. O paskui, kai jos užauga ir palaiko intymius santykius su vyrais, laukia ir tikisi sekso malonumų. Jų ir nepatirs, jei nežino, kad sekso malonumai patiriami ne vien tradicine lytine sueitimi“, – teigė rašytoja Peggy Orenstein.

Anot jos, dar vaikystėje teisingai išsiaiškinus lyties organų paskirtį, jų atliekamas funkcijas, ne tik paprasčiau bus kalbėtis su savo partneriu sekso temomis –  kas patinka, ko labiausiai norėtų sekse, bet ir tiksliai nusistatytų ribas, kas nepatinka, kas nepriimtina ir ko nenori. Tai yra tokiu būdu gali pasipriešinti prievartai ir manipuliacijoms.

Tuo tarpu vaikai, nesulaukę atsakymų į jiems rūpimus klausimus, pavyzdžiui, kaip užsimezga gyvybė, apie nėštumą, gimdymą, lyties organus, santykius tarp vyro ir moters, ieškos atsakymų tarp savo bendraamžių, vyresnių draugų, pažįstamų arba internete.

Neigiant vaikų seksualumo prigimtį, jų teisę žinoti savo kūno anatomiją ir susidomėjimą sekso temomis, tėvai stimuliuoja juos ankstyviems sekso eksperimentams. Juk uždraustas vaisius visada saldesnis.

„Kodėl mes taip bijome ištarti žodžius „penis“, „vagina“, „sėklidės“, „klitoris“, „tarpvietė“, „šlaplė“ , „vidinės ir išorinės lūpos“, „apyvarpė“?  Juk tai tiesioginis ryšys tarp kūno dalių ir sekso, o jei vaikas nėra informuojamas apie tai, mes palaikome jo „nekaltybę“. Tačiau suaugusieji painioja „nekaltumo“ ir „nežinojimo“ sąvokas – tarp jų yra didžiulis skirtumas. Nežinojimas yra labai pavojingas dalykas! “- sakė lytinio ugdymo pedagogė Liba Spring.

Žinant ir jaučiant savo kūną, jame vykstančius fiziologinius procesus, suteikia žmogui pasitikėjimo savimi.  Jei jis supranta, kaip funkcionuoja jo kūnas, tai jis tiksliai žino, kai jam viskas gerai, o kada reikia kreiptis į gydytoją, pajutus pirmuosius ligos simptomus.

Rašytoja Peggy Orenstein  pasakojo, kaip viename susitikime su 10 metų vaikais lytinio ugdymo paskaitoje, paminėjus žodį „penis“ auditorijoje ėmė visi kvatoti. Tačiau pasakius moters lyties organų „makštis“, „vagina“, „vulva“ pavadinimus, stojo visiškai tyla. „Kas tai?“ – paklausė viena mergaitė. Aš pradėjau aiškinti, bet po minutės laiminga mergaitė sušuko: „Supratau! Tai „katytė“! Todėl dabar nuolat primenu tėvams: jei nepaaiškinsite savo vaikams įprastų genitalijas apibūdinančių žodžių, tai jie vadins žodžiais, parašytais ant tualeto sienų“, – sakė bestselerių autorė.

Nuotr.runt-of-the-web.com