Kas yra mirusio žmogaus siela ir kur ji iškeliauja po mirties?

Daugelis mano, kad visi mes esame energijos skleidėjai. Ir jei tai tiesa, tada kas nutinka šiai energijai mirus? Dar svarbiau – kur ji išeina? Viena teorija yra tokia, kad vaiduokliai yra mirusių žmonių, įstrigusių tarp pasaulių, energija. Kadangi vaiduokliai ir dvasios, skirtingai nei demonai, kadaise buvo žmonės, jie išsaugo tas pačias asmenines savybes, kaip ir gyvenime.

 

Siela po mirties pasidalija į dvi dalis

Amerikiečių dvasių tyrinėtojas Dale’as D. Kaczmarekas sako, kad vaiduoklis – tai ne kas kita, o klaidžiojanti mirusio žmogaus siela. Anot jo, dvasios gali būti matomos, tačiau tik nedaugeliu atvejų vaizdai suvokiami per regėjimą. Bet dažniausiai dvasios leidžia sužinoti apie savo buvimą paslaptingais garsais, kvapais, šaltu kvėpavimu ir daiktų judėjimu. Archajiška prasme žodis „dvasia“ reiškia sielą arba ypatingą nematerialią substanciją, nepriklausomą nuo žmogaus kūno.

Dvasių tyrinėtojo Dale’o D. Kaczmareko teigimu, po mirties siela keliauja į dangų arba požemį, kartais į ežero arba vandenyno dugną, kartais į vakarus, kur leidžiasi saulė.

Anot jo, bet įvairios tautos skirtingai supranta, kas įvyksta su siela po žmogaus mirties.

Pavyzdžiui, melaneziečiai įsitikinę, kad siela po mirties pasidalija į dvi dalis: „adaro“ – dvasią, įkūnijančią visus blogus dalykus, kuriuos turėjo žmogus ir „aunga“ – gerą pradžią.

„Mirusio žmogaus siela gali persikelti į kaimynines salas ar požeminį pasaulį. Į savo buveinę siela keliauja sausuma ar mirties laivu. Atvykus ten, dvasių valdovas suskirsto jas į geras ir blogas, atsižvelgiant į jų esybes. Įvairiose salose gyvuoja skirtingi įsitikinimai. Bet paprastai „adaro“ ilgainiui miršta, o „aunga“ tikisi laimingo gyvenimo“, – vaizdžiai apibūdina sielų kelionę jų tyrinėtojas.

Melanezijoje, kaip ir kitose animistinėse visuomenėse, gerbiamos mirusiųjų sielos. Visų pirma, „adaro“ gerbiama San Kristobalyje (miestas pietų Dominikos Respublikoje). Tačiau mirusio žmogaus dvasios skiriasi nuo „figaro“ dvasios, nes niekada neturėjo žmogaus atvaizdo.

Panašiai  byloja ir kinų skleidžiamos idėjos, apimančios du ar net tris sielos požiūrius, kurių aiškinimu, mirusysis gali atskleisti savo buvimą ne vienoje vietoje, o keliose vietose iš karto.

Dvasių tyrinėto manymu, yra ir geresnių, ir blogesnių sielos dalių. Be to, trečdalis jų gyvena mirusiajam pastatytame altoriuje ir kur beveik kasdien meldžiasi jo artimieji. Apskritai tautų kultūrose, kuriose garbinami protėviai, mirusiojo sielos sugrįžimas laikomas savaime suprantamu dalyku, todėl jos dažnai ir sugrįžta į tuos namus, kuriuose gyveno žmogus.

Užtat beveik visose kultūrose, vienu ar kitu laikmečiu, buvo manoma, kad mirusiųjų dvasios gali grįžti į gyvųjų pasaulį kūno pavidalu („vaikštantys mirusieji“) arba jutimo pavidalu. Grįžusios mirusių žmonių sielos gali turėti tiek geranoriškų, tiek ir blogų ketinimų.

Tuo tarpu Vakarų religijose priimta, kad siela turi išvykti į savo amžinojo poilsio vietą. Arba pas Dievą į dangų, arba pas Šėtoną į požemį,  arba užimti tarpinę vietą tarp jų Skaistykloje. Dėl to sugrįžusio mirusio žmogaus siela buvo suvokiama kaip kažkas antgamtiško, nenatūralaus ir bauginančio.

 

Vaiduokliai yra mirusiųjų sielos, klaidžiojančios po žemę

Katalikybė deklaruoja, kad Skaistyklos sielos gali grįžti  į gyvųjų pasaulį vaiduoklių pavidalu.

Todėl dvasios prašo gyvųjų melstis už juos.

Ankstesniais laikais protestantai paprastai tikėjo, kad mirusieji negali grįžti į gyvųjų pasaulį, o dvasios buvo Demonų apsėstos būtybės, apsimetusios mirusiais žmonėmis. Manoma, kad šios idėjos tebegyvuoja ir dabar, ypač tarp stačiatikių. Be to, Rytų Europos mitologijoje būta vampyrų – grįžtančių mirusiųjų sielų, kurie užpuola gyvus žmones.

Tuo tarpu spiritizmo pasekėjai mano, kad vaiduokliai yra mirusiųjų sielos, klaidžiojančios po žemę,  nes nesuvokia savęs kaip mirusios. Mediumai neabejoja, kad galima išsikviesti ir bendrauti su mirusių žmonių sielomis.

Daugybė pasakojimų apie sugrįžusio mirusiojo sielą grindžiama šiais principais: dvasia grįžta atkeršyti už savo klastingą žudiką, rūpintis nebaigtu verslu, perduoti svarbią informaciją, kurią nespėjo pranešti gyvenime, nubausti likusius gyvus priešus, saugoti artimuosius ar duoti jiems patarimų. Taip pat atsilyginti gyviesiems arba tiesiog pakartoti savo mirtį. Be to buvo manoma, kad dvasios elgiasi kaip paprasti žmonės – valgo, geria ir atrodo visai normaliai – kaip ir paprasti žmonės. Tai klaidina tuos, kurie su jomis susiduria, kol paaiškėja tiesa.

Dvasių tyrinėtojo Dale’o D. Kaczmareko teigimu, kiekvienoje kultūroje yra prietarų, susijusių su dvasiomis. Pavyzdžiui, Europos tautosakoje plačiai paplitę šie įsitikinimai: dvasios pasirodo tik naktį, yra specifiniai kvapai, būdingi dvasioms. Anot jo, iš tikrųjų kvapai yra antras būdingas vaiduoklių ženklas. Bet netiesa, kad dvasios pasirodo tik naktį, nes daugelis jų gali pasirodyti ir dienos metu.

Mat galvojantys priešingai yra įsitikinę, kad išsklaidytas ir miglotas formas, primenančias žmogaus siluetą, lengviau atskirti naktį, arba kad žmogus yra labiau linkęs į aiškiaregystę naktį, kai yra atsipalaidavęs arba miega (daugelis dvasių pažadina žmones iš miego). Mat pasakotojai tvirtino, kad vos užmigus ar snaudžiant netikėtai prabusdavo. Be to, daugybė pranešimų apie dvasias gali būti tik šviesos ir šešėlių žaismas. Dvasios, pamatytos griaudžiant  perkūnijai, galėjo būti ne kas kita, o elektros iškrova. Be to, tokios sąlygos gana palankios haliucinacijoms atsirasti. Todėl amerikiečių dvasių tyrinėtojas Dale’as D. Kaczmarekas tokias istorijas pavadino „miego epizodais“.

Anot jo, bet priešingai, nei dauguma galvoja, dvasios dažniau sutinkamos ne kapinėse, o namuose ir kituose pastatuose.

 

Tyrinėtojai iki šiol neapsisprendė dėl dvasių ir jų prigimties

Pavyzdžiui, Honkonge daugybė dvasių apsigyveno pastatuose, kuriuos japonai užėmė per Antrąjį pasaulinį karą. Daugelis jų ten vykdė šimtus kinų apklausas, tardymus ir kankino juos. Be to japonų okupacijos metais, dvasios apgyveno ir ligoninėse, kuriose gulėjo nukankinti kinai ir po to jie mirė didelėse kančiose.

Pasak psichikos reiškinių tyrinėtojų, didžioji dauguma jų tyrinėtų pranešimų apie dvasias, jie galėjo paaiškinti. Vis dėlto išlieka apie 2 proc. atvejų, kai nepavyksta rasti teisingo paaiškinimo. Tyrėjai tiesiog negali suprasti, kas tai yra. Negana to, daugiau kaip šimtą metų dirbdami šioje srityje, jie vis dar neapsisprendė dėl dvasių ir jų prigimties. Kitaip tariant, tyrėjai nepriėjo prie vieningos išvados, ar dvasios yra objektyvi tikrovė, ar vien fantazijos produktas, ar jos protauja ir išsiskiria individualumu, ar tai yra vien psichikos padariniai – praeities įvykių pėdsakai.

Psichinių reiškinių tyrimo draugijos Londone įkūrėjas Fredericas W. Myersas mirusio žmogaus sielą apibrėžė kaip „nuolatinės asmeninės energijos pasireiškimą arba kaip tam tikros jėgos, kuri pasireiškia po mirties ir kuri tam tikru būdu yra susijusi su jau egzistuojančia asmenybe, pasireiškimą“. Bet Myersas negalvojo, kad dvasios yra sąmoningos ar protingos būtybės.

Tai yra jis buvo įsitikinęs, kad siela reiškia nevalingą žmogaus pasąmonės pasireiškimą, kurios centras yra kažkur kitur. Vėlesni tyrėjai su juo nesutiko teigdami, kad bent kai kurios dvasios gali turėti sąmonę.

Vienaip ar kitaip, bet daugumoje kultūrų būta įvairių ritualų, kurios apibrėžė elgesį, susijusį su nerimą keliančiomis dvasias.

Su dvasiomis, atnešančias vien nelaimes, ligas ir nesėkmes, į nuožmią kovą kilo egzorcizmo šalininkai. Tuo tarpu krikščionybėje gyvavo religinės piktųjų dvasių išsiuntimo apeigos. Nepaisant to, įvairių tikėjimų dvasininkai atlieka religinius veiksmus, norėdami „išlaisvinti“ nuo dvasios.

Kita ne mažiau populiari dvasia – tai gamtos nepakenkta būtybė, pasižyminti antgamtine galia.

 

Dvasia – tai „maištaujantis“ kūnas, kurį žmogus priima po mirties

Dvasios taip pat gali įsikurti ir kitose vietose. Pavyzdžiui, kalnuose, ežeruose, medžiuose, net  šventose vietose. Dvasios yra plačiai atstovaujamos pasaulio religijose ir tautosakoje. Nors paprastai manoma, kad ji gali egzistuoti tik kurioje nors nematomoje srityje ir kurią galima pamatyti tik tam tikromis aplinkybėmis. Bet niekam nekelia abejonių, kad dvasias gali pamatyti žmonės, turintys aiškiaregystės dovaną. Taip pat manoma, kad dvasios mėgsta kištis į žmonių reikalus, atnešdamos naudos arba priešingai – pridarydamos žalos.

Be to, gyvuoja daugybė mitų apie ateinančias į žemę, gyvųjų pasaulį dvasias ir bendraujančiomis su žmonėmis. Kaip ten bebūtų, bet kai kuriose kultūrose dvasios yra ypatingai garbinamos. Dvasios apsigyvena būste, kur joms yra pastatomas specialus altorius, „maitinasi“ aukomis, žmonės kreipiasi į jas patarimų ir prašo apsaugoti nuo nelaimių.

Spiritizmo šalininkai įsitikinę, kad siela yra nemirtinga, todėl mediumai labai lengvai užmezga ryšį su mirusiųjų dvasiomis ir bendrauja su jomis.

Nors iš esmės dvasia ir siela yra vienas ir tas pats, bet sielai apibūdinti dažnai naudojamas terminas „dvasia“. Pavyzdžiui, Fredericas W.G. Myersas savo knygoje „Žmogaus asmenybė ir jos išgyvenimas po kūno mirties“ (1903) teigė, kad dvasia yra „ta nežinoma žmogaus dalis, kurią mes išskiriame kaip gyvuojančią prieš pat žmogaus mirtį ar iš karto po jos“.

Tuo tarpu mediumas Arthuras Fordas apibūdino dvasią kaip „ne ką kita, o asmenybės pasąmonės srautą, kur būdinga kiekvienam žmogui“. Todėl, Fordo teigimu, žmogus patiria tik fizinę mirtį, o jo dvasinis kūnas iškeliauja į kitą pasaulį. Anot mediumo, dvasia – tai „maištaujantis“ kūnas, kurį žmogus priima po mirties, kuris nesensta ir neturi fizinių trūkumų. Be to, po mirties dvasia įgauna tobulą brandų dvasinį kūną: senasis tampa jaunas, o jaunasis subręsta.

parengta pagal wol.jw.org