Taip atsitinka, kad vienas kitą mylintys tėvai susilaukia kito įpėdinio. Tėtės ir mamos tikisi, kad antrojo vaiko gimimas turės teigiamos įtakos pirmagimiui. Vyresnysis pasirūpins jaunesniuoju, broliškai dalinsis su juo daiktais, žaislais ir gėrybėmis, kurie pasitarnaus kaip geras „vaistas“ nuo savanaudiškumo. Pirmagimiui bus išvengta vienatvės – vaikai galės kartu žaisti ir vaikščioti.

Bet vyresnis vaikas dėl tam tikrų priežasčių visai nėra patenkintas. Vietoj to, jis staiga pradeda reikalauti, kad tėvai „grąžintų“ mažąjį brolį ar seserį. Tai yra nuvežtų atgal į ligoninę, atiduotų į parduotuvę ar gandrui ir panašiai. Kodėl taip nutinka ir kaip tokioje situacijoje elgtis tėvams?

 

Gimus kūdikiui, pabandykite vyresnįjį sudominti naujuoju šeimos nariu

Mama ir tėtis turėtų būti kantrūs ir taktiški. Vaikas taip elgiasi ne todėl, kad yra žiaurus ir godus, bet todėl, kad pavydi. Taip yra dėl staigaus jo padėties šeimoje pasikeitimo. Jūsų pirmagimis patiria du stiprius jausmus: baimę dėl galimybės prarasti meilę ir pyktį, nes naujas šeimos narys atims visą mamos ir tėčio dėmesį.

Vaikas, kurio tėvai nori turėti kelis vaikus, neteks vienintelio statuso, o atsiradus antram vaikui negalima išvengti konkurencijos. Bet vis dėlto tėvai turėtų pasistengti to išvengti.

Visų pirma motinos ir tėvai turėtų būti atsargūs dėl savo žodžių. Juk daugelis tėvų, nusprendusių susilaukti dar vieno vaiko, tiesiog „įsiūlo per jėgą“ vaikams, kad jie turės broliuką ar sesutę.  Tuo pačiu metu suaugusieji neatsižvelgia į tai, kad ketverių-penkerių metų vaikas ne visada supranta, kas jam siūloma ar bandoma įteigti.

Bet gali būti ir taip, kad vaikas pamatė, kaip kažkas kieme vežiojasi vežimėlį su kūdikiu ir jis ima prašyti sesutės ar broliuko. Todėl, nepaisant to, ką vaikas pasakoja apie norą turėti brolį ar seserį, iš anksto paruoškite vyresnįjį naujo šeimos nario atsiradimui. Trejų ar ketverių metų vaikui nepakanka paprastos žinutės, kad netrukus gims jaunesnis brolis ar sesuo.

Todėl pabandykite artėjantį įvykį susieti su konkrečiomis vaiko gyvenimo akimirkomis. pavyzdžiui, „Kokį gražų bokštą pastatei! Kai turėsi seserį ar broliuką, išmokysi juos taip statyti“, „Juk smagu važiuoti su rogėmis ant kalvos? Kartu su broliu jums bus dar įdomiau!“.

Pabrėžkite, kad vyresnysis yra jūsų padėjėjas, kad jūs tikite juo. „Netrukus mūsų namuose, sūnau, pasirodys mažas vaikas. Vargo tuoj pat padaugės: reikės keisti sauskelnes, nubėgti į pienelio virtuvę, išmaudyti kūdikį, reikės su juo vaikščioti. Tėtis ir aš tiesiog visko nesuspėsime padaryti.  Labai gerai, kad turime tave! Juk padėsi mums?“. Na, kuris vaikas atsakys „ne“, kai bus kreipiamasi į jį kaip į suaugusįjį?

Taip pat pravartu būtų pasitarti su pirmagimiu: kaip pavadinti būsimą kūdikį, kokią sauskelnių spalvą pirkti, kur dėti lovelę. Jei vaiko nuomonė nesutampa su jūsų, bet yra visiškai priimtina, pagalvokite, gal verta pritarti jam. Pagarba mamai ir tėčiui, vaiko požiūriu, leis jam jaustis įsitraukus į įvykius, o ne atsiriboti nuo jų.

Gimus kūdikiui, pabandykite vyresnįjį sudominti naujuoju šeimos nariu. „Pažiūrėk, kokias mažas rankas ir kojas jis turi!“, „Jis atrodo juokingas miegodamas? Tiesa?“, „Ar matei su kokiu apetitu jis valgo?“. Bet nesijaudinkite, jei nepastebėsite savo pirmagimio ypatingos simpatijos naujam šeimos nariui. Juk naujagimis jam yra svetimas. Tegul iš pradžių pirmagimis suvokia jauniausią kaip „gyvą lėlę“. Smalsumas pakeis viską, o kūdikio žavesys tikrai pažadins švelnumą vyresniojo širdyje.

Nepamirškite, kad pažadėjote vyriausiajam vaikui, kad jis padės jums pasirūpinti naujagimiu. Dabar laikas vykdyti pažadą. Todėl leiskite vyresniajam prisidėti prie kūdikio priežiūros. Būtinai pabrėžkite, kokia svarbi jums yra pirmagimio pagalba. Pavyzdžiui, jūs maudote naujagimį, o vyresnioji dukra dainuoja dainą, kad jis neverktų. Būtinai pasakykite jai: „Ačiū, dukrele“. Pasivaikščiojus sūnus padeda įnešti vežimėlį su kūdikiu. Pasakykite vyresnėliui: „Man vienai būtų buvę sunku. Ačiū, sūnau“.

Apskritai skatinkite bet kokį vyresnio amžiaus žmogaus dėmesį ir priežiūrą kūdikio atžvilgiu. Net jei tai jums visai nereikalinga. Žinoma, lengviau ir greičiau pačiai pakeisti sauskelnes kūdikiui, nei patikėti tai savo dukrai. Tačiau vaiko džiaugsmas ir pasididžiavimas jums pasitarnaus kaip vertingas atlygis už kantrybę.

 

Svarbiausia, kad vyriausias sūnus ar dukra nesijaustų netekę tėvų meilės

Įsivaizduokite tokią situaciją. Dviejų dukrų (penkerių su puse metų ir vienerių metų) motina atkreipia dėmesį į vyresniosios elgesį. Mat mergaitė kopijuoja jaunesnės sesės elgesį: apsimeta, kad nemoka kalbėti, verkia kaip kūdikis, prašo žinduko ir panašiai. Net ištraukė mažąją seserį iš lovelės ir atsigulė į ją pati. Mama mano, kad tokio elgesio priežastis yra vaikų pavydas ir stengiasi nekreipti į jį dėmesio. „Aš apsimetu, kad nieko negirdžiu ir nematau. Nors mano nuomone, tokių veiksmų negalima skatinti, ji jau yra didelė mergaitė!“ –  paaiškino mama.

Vyriausias vaikas šeimoje, nepriklausomai nuo jo amžiaus, dažnai girdi iš tėvų: „Tu jau esi didelis, beveik suaugęs“. Paprastai mes tai sakome, kai priekaištaujame jam dėl netinkamo elgesio arba bandome priversti jį daryti tai, ko nenori. Kaip bebūtų keista, mes patys nuoširdžiai tikime, kad mūsų pirmagimis jau yra „didelis“. Mes negalvojame apie tai, kad visai neseniai, prieš gimstant antram vaikui, pirmasis mums buvo „mažas“. Dėl šios priežasties mes jam atleidome kaprizus ir užgaidas, už kurias dabar baudžiame. Kodėl? Galbūt, atsiradus antram vaikui namuose, pasikeitė vyriausias? Ne. Jis vis dar yra tokio pat amžiaus. Bet mes, tėvai, pradėjome bendrauti su pirmagimiu skirtingai. Ir vaikas tai jaučia ir teisingai piktinasi. Bet galima apeiti aštrius kampus, jei pasinaudosite rekomendacijomis.

Sūnui ar dukrai nėra lengva priprasti prie to, kad jie jau yra dideli. Todėl nebūkite per daug kategoriški. Leiskite savo kūdikiui kartais būti „kūdikiu“. Verkia kaip naujagimis – apkabinkite, priglauskite, pamyluokite. Bando įlipti į jaunesnių lovą – apsimeskite, kad nepastebėjote. Negali užmigti – padainuokite lopšinę. Vaikui tai yra jūsų meilės įrodymas. Poreikis kopijuoti mažo vaiko elgesį išnyks, jei pirmagimis bus tikras, kad myli jį ne mažiau kaip antrą vaiką.

Atminkite, kad „vyresnis“ nereiškia „suaugęs“. Stenkitės, kad jūsų reikalavimai atitiktų ne tik naują vaiko statusą šeimoje, bet ir jo realų amžių, jo sugebėjimus. Galite patikėti pirmagimį, kad įsitikintumėte, jog mažylis nenukrinta nuo persirengimo stalo, kol bėgate į virtuvę ir nuo viryklės nukeliate virintą pieną. Jis yra pakankamai rimtas ir atsakingas už tai. Tačiau neprašykite vaiko pusę dienos sėdėti su jaunesniuoju broliu ar seserimi. Tai neįmanoma užduotis ketverių – penkerių metų vaikui, net jei jis dabar yra „suaugęs“.

Būti suaugusiu reiškia turėti ne tik papildomų įsipareigojimų, bet ir papildomų teisių. Mes reikalaujame, kad vyriausias vaikas elgtųsi gerai, padėtų mamai ir tėčiui, būtų tvarkingas, atsakingas ir taip toliau. Juk jis jau yra didelis. Bet žiūrėti televizorių negalima, nes jau vėlu, reikia eiti miegoti,  nuspręsti – valgyti ar  nevalgyti ir apskritai jis neturi teisės prieštarauti tėvams, nes jis vis dar mažas. Bet kuris vaikas sukils prieš tokią dvigubų standartų sistemą. Galbūt, pateikiant „suaugusiojo“ reikalavimus vaikui, verta pripažinti kai kurias „suaugusiojo“ teises jam.

Taip pat stenkitės užtikrinti, kad „vyresniojo“, „suaugusiojo“ sąvokos būtų susijusios su teigiamomis emocijomis vaikui. Venkite žodžių „tu jau didelis“, kai padaro ką nors nemalonaus. Tačiau girkite už pagalbą ir paklusnumą sakydami: „Gerai padaryta! Esi nepamainomas padėjėjas!“  Tada vaikas norės būti suaugęs – nes tai taip malonu!

Nesvarbu, kaip stengiatės, negalima pasiekti absoliučios vaikų lygybės. Jauniausias vaikas reikalauja daugiau dėmesio nei vyresnis. O požiūris į kūdikį reikalingas visiškai kitoks: jūs ne visada bausite už netinkamą elgesį, kartais turite pildyti jo reikalavimus ir panašiai. Tačiau tai nėra baisu. Svarbiausia, kad vyriausias sūnus ar dukra nesijaustų netekę tėvų meilės. Galų gale, jūs galite tolygiai dalintis gėrybėmis, žaislais, drabužiais tarp vaikų, tačiau tuo pačiu neskirkite mažiau dėmesio vienam jų: turėdamas oficialią lygybę, vaikas vis tiek jausis vienišas.

Gal net reikėtų daugiau dėmesio skirti vyresniajam. Žinoma, tai nėra lengva. Atsiradus antram vaikui, mama ir tėtis užverčia jį savo bučiniais ir glamonėmis.

Kūdikį reikia maitinti, maudyti, vaikščioti su juo, plauti drabužėlius. Ir tai yra papildomi darbai prie įprastų namų ruošos darbų: parduotuvė, pietų ir vakarienės ruošimas, buto valymas ir kita. Ir, neduok Dieve, kils problemų dėl mažylio sveikatos. Pavargę ir sudirgę tėvai dažnai nesirūpina vyresnio vaiko jausmais. Todėl jis nuolat girdi: „Eik!“, „Netrukdyk!“, „Matai, aš ir be tavęs esu užimtas!“

 

Kad ir kaip būtumėte užimti, stenkitės rasti laiko vyriausiajam vaikui

Mama atsisako jam paskaityti knygelę prieš užmiegant, tėtis neleidžia draugus pasikviesti į namus. Tačiau vyriausiajam – tik ketveri ar penkeri metai! Jis vis dar nesupranta, kad mama pyksta dėl to, jog yra pavargusi, kad negalima triukšmauti, nes ji miega mažai. Jei atstumsite vaiką, jis padarys išvadą, kad mama ir tėtis labiau myli savo jaunesniąją seserį ar jaunesnįjį brolį. Tėvai visą dieną užsiėmę su kūdikiu ir visai jo negirdi. Ir tada tėvų pasipiktinimas ir priešiškumas jo nelaimių „kaltininkui“ gali įsitvirtinti jūsų pirmagimio sieloje.

Todėl kad ir kaip būtumėte užimti, stenkitės rasti laiko vyriausiajam vaikui. Tegul tai būna 10–15 minučių per dieną, bet visiškai priklauso jam. Pavyzdžiui, jauniausias užmigo – mama gali paskaityti knygą pirmagimiui. Mama eina pasivaikščioti su kūdikiu, likę namuose tėtis ir sūnus gali šiek tiek pažaisti. Močiutė sutiko pasėdėti su jaunesniuoju anūku, tėvai gali vyriausiąjį nuvežti į zoologijos sodą. Nelengva rasti kelias minutes per dieną, tačiau jos išgelbės vaiką nuo jausmo, kad jis yra apleistas ir nereikalingas.

Teikdami pastabas būkite atsargūs ir taktiški. Stenkitės nebauginti vaiko jo brolio ar sesers akivaizdoje. Geriau, jei netinkamas elgesys ar nesėkmė išliks tarp jūsų ir vaiko. Mat kyla pavojus, kad kiti vaikai norės pasijuokti ir tada nepavyks išvengti ginčų. Kita vertus, viešos bausmės yra rimtas smūgis žmogaus orumui. Ir net jei broliai ir seserys nebendrauja, sunku reikalauti, kad vaikas būtų linksmas su jo pažeminimo liudininkais.

Ne tik gąsdinti, bet ir girti reikia išmintingai. Visų pirma, žinoma, neturėtų atsitikti taip, kad jūs visą laiką giriate vieną vaiką, o kitą – labai retai. Tai nereiškia, kad tas, kuriam sekasi, turėtų būti mažiau giriamas. Bet jūs turite išmokti pamatyti tai, ką galite pagirti. Pavyzdžiui, vienas lengvai susidorojo su jūsų prašymu, o kitas, kad ir kaip stengėsi, nepavyko to padaryti. Žinoma, pirmasis pelnė jūsų pagyrimą. Bet jūs taip pat galite pagirti ir antrą, pavyzdžiui, už kruopštumą. Be to, kad antroji atžala neįsižeistų, galite pagirti ją „avansu.

Daugelis tėvų klausia: „Ar vaikai kišasi į konfliktus?“ Tikriausiai negalima duoti aiškaus atsakymo į šį klausimą. Juk konfliktas yra konfliktas. Žinoma, jei matote, kad fizinė jėga jau pradėta naudoti, tada turite įsikišti. Bet būtinai reikia išsiaiškinti ginčo priežastį. Tačiau tiktai neturėtų būti atliekamas tyrimas, siekiant nustatyti pagrindinį kaltininką. Pasakykite, kad esate labai nusiminę dėl abiejų vaikų elgesio. Patarkite, kaip galima taikiai išspręsti reikalą. Bet jei vaikai tik ginčijasi, susilaikykite nuo kišimosi.

Tėvai, kurie po pirmojo ginčo ženklo pradeda aiškintis, kas teisus, o kas kaltas, skatina sabotuoti: „Mama, brolis paėmė iš manęs mašiną. Liepk jam atiduoti!“. Nesikiškite. Leiskite vaikams išmokti patiems išspręsti konfliktus. Toks „mokymas“ su broliais ir seserimis bus naudingas vaikui ateityje bendraujant su kitais žmonėmis.

Mamos ir tėčiai turėtų išmokti nebijoti vaikų kivirčų. Kaip sakė vienas žinomas psichologas „Mielas skandalas – tik linksmybės“. Šį posakį galima priskirti ne tik poroms, bet ir broliams bei seserims. Sutikite, gana dažnai galima pastebėti tokį vaizdą: vaikai, kurie neseniai ginčijosi, net susipešė, vėl taikiai žaidžia kartu. Vaikai, paprastai, nėra kerštingi ir nesiejami su tokiais konfliktais, kaip mes, suaugusieji. Na, jie ginčijosi, susipyko, susitaikė ir pamiršo. Vėl  neperskiriami draugai.

Mokykite vaikus bendradarbiauti. Skatinkite jų norą ką nors nuveikti kartu. Būtinai girkite, jei jie žaidžia kartu ar dirba. Pabandykite sukurti situacijas, skirtas bendrai vyresniųjų ir jaunesniųjų veiklai. Leiskite mažyliui kuo dažniau padėti vyresniam broliui ar seseriai. Jauniausias didžiuosis pasitikėjimu, o vyresnysis – patarėjo ir vadovo vaidmeniu.

Jei pirmagimis jaus, kad mama ir tėtis jį myli tiek, kiek prieš pasirodant mažiausiam vaikui, jis ramiai ištvers tai, kad kūdikiui bus skiriama daugiau laiko ir dėmesio, noriai dalinsis su juo savo dalykais ir mielai padės tėvams rūpintis sesute ar broliuku.

psichologė Angelė Kazlauskienė

3 KOMENTARAI

  1. Great post. I was checking constantly this blog and I am impressed!
    Very helpful information specifically the last part 🙂 I care for such info a lot.

    I was seeking this particular information for a long time.
    Thank you and best of luck.

  2. Its like you read my mind! You seem to know a lot about this, like you wrote
    the book in it or something. I think that you could do with some pics to drive the message home a bit, but other than that, this
    is wonderful blog. A fantastic read. I’ll certainly be back.

PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą