sniegopilys.lt
Mes dažnai laikome savaime suprantamu teiginį, kad žmonės turi penkis jutimus: regėjimą, klausą, lietimą, uoslę ir skonį. Tiesą sakant, jų gali būti daugiau arba mažiau, atsižvelgiant į tai, kaip jūs prieisite prie šio klausimo.
Vien mėginimas apibrėžti žodį „jausmas“, kelia filosofines diskusijas
Žmogaus smegenų tyrimus gaubia daugybė paplitusių mitų. Pavyzdžiui, kad mes naudojame tik 10 proc. savo „pilkosios medžiagos“. Ir šie teiginiai ypač neduoda ramybės neuromokslininkams. Nors tokie mitai kartkartėmis kyla, tačiau ekspertai dažniausiai juos greitai sugriauna.
Bet yra mažiau akivaizdžių klaidingų įsitikinimų, kurie, skirtingai nei šie, nepatraukia ekspertų dėmesio. Vienas jų yra idėja, kad smegenys gauna informaciją iš penkių jutimų: regėjimo, klausos, prisilietimų, uoslės ir skonio. Šis įsitikinimas yra taip giliai įsišaknijęs mūsų galvose, kad net apsišvietę žmonės laiko tai visuotinai pripažintu ir akivaizdžiu faktu.
Galbūt taip yra dėl kilnios šios sąvokos kilmės. Daugelis mano, kad penkių pagrindinių jutimų principas buvo suformuluotas Aristotelio traktate „Apie sielą“, kuriame atskiri skyriai skirti regėjimui, klausai, prisilietimui, uoslei ir skoniui.
Šiandien šis principas yra neatsiejamas nuo bendro pasaulio suvokimo, kad kartais tyrėjai jį ima kaip atspirties tašką, numatydami mažiau ištirtų ar labiau ginčytinų klausimų aptarimą. „Ką mes turime omenyje, sakydami „tikroviška?“ – klausė neseniai Britanijos mokslo populiarinimo žurnale „New Scientist“ paskelbto straipsnio autorius.
Iš pirmo žvilgsnio tai yra viskas, ką suvokia mūsų penki jutimai. Bet ar penki?
Kad būtų taip paprasta! Vien mėginimas apibrėžti žodį „jausmas“, kelia filosofines diskusijas. Vienas iš galimų apibrėžimų, nors ir gana miglotų – tai tas jausmas, kurį, padedant unikaliam smegenų gebėjimui perduoti informaciją, gauname apie save, savo kūną ir supantį pasaulį. Jei taip yra, tada galime drąsiai teigti, kad žmogus turi tikrai daugiau nei penkis jutimo organus.
Užsimerkite ir dešiniuoju rodomuoju pirštu palieskite kairę alkūnę. Ar pavyko? Iš kažkur sužinojote piršto ir kairės alkūnės vietą. Šis reiškinys vadinamas propriocepcija – kiekvienos kūno dalies padėtis nesvarumo sąlygomis kosmose. Šį sugebėjimą lemia tai, kad mūsų raumenyse yra specialūs receptoriai – verpstės, kurios informuoja smegenis apie raumenų tempimo ilgį ir laipsnį tam tikru momentu. Kiekvienam pojūčiui turime savo receptorius
Dabar įsivaizduokite, kad esate užrištomis akimis ir kitas žmogus lėtai palenkia jus į priekį. Jūs iš karto pajusite, kaip jūsų kūnas keičia padėtį gravitacijos lauke. Taip yra dėl skysčių pripildyto vestibulinio aparato, kuris yra vidinėje ausyje ir yra atsakingas už pusiausvyros palaikymą. Pavyzdžiui, jei bandysite papurtyti galvą skaitydami, pastebėsite, kad tai beveik neturi įtakos jūsų gebėjimui skaityti ir netrukdo susitelkti ties žodžiais.
Yra daugybė kitų jutimų, kurie teikia mums informaciją apie vidinę kūno būseną. Tarp jų labiausiai pastebimas alkis ir troškulys, vidaus organų skausmas ir poreikis ištuštinti šlapimo pūslę ar vidurius. Tačiau yra ir tokių, kurie yra mažiau aktyvūs ir sunkiau suvokiami – tai gaunami signalai apie kraujospūdį, smegenų skysčio rūgštingumo lygį ir panašiai.
Taigi galima teigti, kad jutimus turėtų lemti receptorių tipai, kuriuos mes turime. Tiksliau, kiekvienas jų turi savo pojūtį.
Norint išmokti „matyti tamsoje“, visai nebūtina būti akliems
Šiuo atveju net gerai žinomi pojūčiai skirstomi į keletą tipų. Pavyzdžiui, jei užmerksite akis ir kas nors staiga įmes už jūsų apykaklės ledo kubelį, pajusite stiprų šaltį. Šis jausmas akivaizdžiai skirsis, tarkim, jei įmestų plastikinį kubelį. Be temperatūrai jautrių mūsų odos receptorių, taip pat yra receptorių, atsakingų už mechaninio slėgio, skausmo pojūtį ir niežėjimą.
Laikantis tos pačios logikos, skonio pojūčius galima suskirstyti į saldžius, rūgščius, sūrius ir karčius. Ar kiekvienas šių skonių gali būti laikomas atskiru jutimo organu?
Kitas požiūris į šią problemą yra sutelkti dėmesį ne į gaunamos informacijos kategoriją ir ne į sensaciją, o į tai, kaip naudojama gaunama jutiminė informacija. Puikus pavyzdys yra žmogaus gebėjimas echolokuoti: žmogus pliaukšteli liežuviu ir klausosi, kaip nuvilnija garso banga.
Jungtinėse Valstijose yra nuostabi neregių dviratininkų komanda „Team Bat“, kuriai vadovauja Danielis Kishas ir kuris naudoja echolokaciją, važiuojant kalnų keliais. Šis gebėjimas remiasi tradiciniu jutimo organu – klausa, tačiau jutimo ir funkcionalumo prasme jis yra arčiau regėjimo. Norint išmokti „matyti tamsoje“, naudojant echolokaciją, visiškai nebūtina būti akliems – šią išmintį gali įvaldyti ir regintys žmonės. Dėl šių priežasčių kai kurie mano, kad echolokacija yra atskira jutiminė sistema.
Kaip matote, nėra vieno loginio jutimo organų apibrėžimo. Tam tikru požiūriu gali būti ne taip ir svarbu juos atskirti, kadangi jie dažnai maišosi. Pavyzdžiui, maisto spalva ir restorane girdimi garsai gali paveikti skonį. Tačiau kad ir kaip į tai žiūrėtumėte, penkių jutimo sistemų samprata yra beprasmė – dar vienas nemalonus mitas apie smegenis ir kuris dar nėra ištyrinėtas iki galo.
Iš tikrųjų, tiesiog pradėkite galvoti apie įvairiausią informaciją, patenkančią į žmogaus smegenis, ir, ko gero, atsiras visiškai naujas pojūtis – neabejotinas jautrumas įvairiems mitams apie tai, kaip smegenys suvokia aplinkinį pasaulį. Kažkada tai turbūt būtume pavadinę „šeštuoju jausmu“, bet dabar žinome, kad tai nėra šeštasis…
Parengta pagal Christiano Jarretto knygą „Great Myths of the Brain“ („Didieji smegenų mitai“)
