Neringa turi du vaikus. Vyresnysis sūnus jau suaugęs, mokosi universitete. Labai geras ir nuoširdus jaunuolis.  O jaunėlis… Jis taip pat gerai mokosi, niekada neskriaudžia gyvūnų. Bet motina negali suprasti, kodėl jis tiesiog nekenčia mažų vaikų. Dar būdamas visai pyplys rėkdavo ne tik ant jaunesnių, bet ir ant savo bendraamžių:

– Aš užmušiu tave! Papjausiu! Sudraskysiu į gabalus! Aš tau galvą sudaužysiu!..

Vyras pasiūlė pačiai spręsti: gimdyti ar ne

Mažojo berniuko tėvai – turintys aukštąjį išsilavinimą, intelektualūs žmonės. Moko sūnelį gerumo, kilnumo, kad reikia padėti žmonėms sunkią valandą, užjausti juos. Bet niekaip negali suprasti, iš kur pas jį  tiek daug pykčio, agresijos ir neapykantos. Jo visada įtarus, net priešiškas žvilgsnis iš padilbų ir nuolat kunkuliuojantis  bei prasiveržiantis vaiko pyktis. Tėvai nieko negalėjo padaryti.

„ Matyt Dievas baudžia mane. Tai mano karma už anksčiau atliktus abortus“, – galvojo Neringa.

Moteris pastojo antrą kartą, kai vyresniajam jau buvo ketveri metai. „Gimdyti ar ne?“, – svarstė Neringa. Bet taip nesinorėjo vėl ilgam palikti mėgstamą darbą ir pasinerti į kasdienės buities rūpesčius. Vyras jai pasakė iš karto: „Spręsk pati – nori gimdyk, nenori – tavo reikalas“.  Abi motinos – Neringos ir jos anyta  vienbalsiai pareiškė: „Mūsų pagalbos nesitikėk. Dėl anūko darbų nemesime, su juo nesėdėsime. Bet pinigais, žaisliukais ir drabužėliais  paremsime“.

Naktį prieš abortą Neringa sapnuoja, kad prie jos lovos prieina nepažįstama moteris, apsirengusi juodais drabužiais ir tiesiai jai naujagimį:

  • Neringa, paimk!

Ši nusisuko:

  • Nereikia…

Nepažįstama moteris ėmė primygtinai prašyti:

  • Neringa, pažiūrėk, kokia graži mergytė – šviesiaplaukė, odelė balta, tikras perliukas. Labai panaši į tave. Neringa, paimk ją!

Bet moteris ir girdėti nenorėjo apie vaikelį.

Ryte nubudusi Neringa jautėsi kiek nejaukiai dėl tokio keisto sapno. „Ne, jei jau nusprendžiau atlikti abortą, kelio atgal nebebus“, – pagalvojo  besilaukianti moteris. Bet kažkas tarsi ėmė belstis į jos širdies gelmes, kažkokia nematoma jėga ją laikė, o vidinis balsas šnabždėjo: „Atsisakyk, kol nevėlu“.

„Ne, negaliu atsisakyti. Gėda. Juk visi tyrimai jau atlikti. Ir guldo pagal pažintį. Ką aš gydytojai pasakysiu? Išeina, melagė. Negražu, taip elgtis“, – galvojo Neringa.

Operacija praėjo sėkmingai. Tik tarsi nei iš šio, nei iš to, Neringą ištiko isterijos protrūkis. Moteris verkė nesuprasdama priežasties, ašaros liejosi upeliais.

O naktį ir vėl susapnavo tą pačią moterį juodais drabužiais. Tik dabar Neringa nusivijo ją:

–  Duok man vaikelį!

–  Aš jo neturiu, – atsakė moteris.

–  Atiduok man, labai prašau, atiduok mano dukrelę! – verkdama maldavo Neringa.- Leisk nors pažiūrėti į ją!

– Ieškok jos šiukšlių dėžėje, – išgirdo atsakymą ir pabudo šalto prakaito išpilta.

Košmaras tuo nesibaigė.

Po kiek laiko sapnuodama  Neringa pamatė save stovinčią virš gilios ir tamsios duobės, o iš ten girdėjosi gailus šauksmas:

  • Mama, mamyte!..

Ir štai Neringa stovi tarp būrio vaikelių, aprengtų skudurais. Jie apsupo moterį, griebia ją už rankos, tempia kiekvienas į save ir vienas per kitą šaukia:

  • Mama, mamyte!

Pačiupo savo sūnelius ir paslėpė juos spintoje

Moteriai baisu žiūrėti į jų tuščias akis ir jausti šaltus it ledas prisilietimus. Bet niekaip negali ištrūkti. Vaikeliai nepaleidžia jos. Tarp vieno iš jų Neringa atpažino savo negimusią dukrelę:

– Dabar tu niekur nebeišeisi. Būsi su manimi, – ir tvirtai įsikabina į Neringos ranką.  Bet moteris šaukia:

– Paleiskit mane. Man reikia eiti. Manęs namuose laukiai vaikai!

– Vaikai? O ką, aš ne vaikas? – klausia negimusi mergytė. – Mamyte kodėl tu manimi atsikratei?..

Neringa pabudo apsipylusi ašaromis.

Bet tuo viskas dar nesibaigė.

Praėjus kelioms dienoms Neringa vėl susapnavo šį kartą dar keistesnį sapną. Ji sapnuoja, kad  apsistojo didelės šeimynos namuose, kur augo gal apie dešimt mažų vaikučių – nupraustų, gražių, švarių, linksmų. Su jais buvo moteris. Netrukus staiga kažkas ėmė belsti į duris ir moteris, prižiūrėjusi vaikus, ėmė klausti, kas ten ir ko jam reikia. Už durų stovėjo du nepažįstami vyrai  – gražiai ir tvarkingai apsirengę, inteligentiški ir vienas jų sako:

  • Čia yra du mano sūnūs. Atidarykite, aš atėjau jų pasiimti.

Moteris jau buvo pasirengusi atidaryti duris, bet Neringa iš siaubo sustingo ir sulaikė ją:

  • Juk jie vaikų organų medžiotojai! Neatiduok vaikų. Jis meluoja!

Bet vyras primygtinai reikalavo, kad jos atiduotų du berniukus. Ir jis pasakė Neringos  abiejų sūnų vardus. Kol vyko derybos su ta moterimi, Neringa pačiupo savo sūnelius ir paslėpė juos spintoje, nesuprasdama, kad tai nėra saugu. Todėl kiek pagalvojusi, kartu su sūneliais išlipo per langą ir stvėrusi juos abu į glėbį bei stipriai prispaudusi prie krūtinės, pasileido bėgti laukais.

Neringai nebuvo sunku bėgti, nes berniukai buvo lengvučiai, kaip pienės pūkeliai ir švelnūs, meilūs apsiviję jos kaklą  ir bučiavo bučiavo į jos skruostus, akis nosį.

Neringa bėgo neatsisukdama ir džiaugėsi, kad pavyko išgelbėti  savo vaikelius.

Pabudusi moteris pajuto palengvėjimą, tarsi iš tikrųjų būtų išgelbėjusi du vaikus.

 

2 KOMENTARAI

Komentuoti: g https://tinyurl.com/rsacwgxy Atšaukti atsakymą

Prašome įvesti savo komentarą!
Įveskite čia savo vardą